Laukdama į miesto centrą važiuojančio autobuso Markučių mikrorajone, Subačiaus gatvėje prie parduotuvės „Maxima“, nutariau spaudos kioske pasidomėti, koks likutis mano „Vilniečio kortelėje“. Neturėjau grynųjų pinigų, kad galėčiau autobuse nusipirkti bilietą, todėl norėjau įsitikinti, kad neteks į darbą važiuoti „zuikiu“. Buvau tikra, kad kortelėje yra pinigų, nes maždaug prieš 3 savaites papildžiau ją 40 litų. Vėliau atostogavau ir autobusu nevažinėjau, bet per tą laiką praradau nuovoką apie kortelės likutį.
Nuo vasaros pradžios autobusai važiuoja dvigubai rečiau, bet pažiūrėjusi, kad iki atvykimo liko 12 minučių, nusprendžiau, kad spėsiu.
Kioske dirbusi vidutinio amžiaus moteris pasirodė labai maloni ir sutiko padėti.
Padaviau kortelę, o ji, išspausdinusi čekį, jį ilgai tyrinėjo. Tada pareiškė, kad likutis joje – nulis. Labai nustebau. Gal ir įmanoma, kad joje trūksta pinigų susimokėti už pusvalandžio kelionę, kuri kainuoja 2,20 Lt. Bet aš visuomet kortelę pildau ne bilietais, o tam tikra pinigų suma, todėl dar nebuvo atvejo, kad kortelėje liktų 0 litų ir 0 centų.
Bet tada pamatau, kad piniginėje turiu dar vieną „Vilniečio kortelę“ – matyt per klaidą prigriebiau vyro nuosavybę. Palengvėjo: veikiausiai vyro kortelėje likutis nulinis, maniškėje taip nebus. Iki autobuso liko 8 minutės, prašau patikrinti antrąją kortelę.
Spausdinamas čekis, tyrinėjamas. „Nulis“ – autoritetingai konstatuoja kioskelio darbuotoja. Ji padavė man tą čekį, bet sugniaužiau jį rankoje ir nepuoliau nagrinėti, nes jaučiau, kad laikas tirpsta.
„Tada papildykit man kortelę 10 litų“, – prašau ir per tą laiką svarstau, kokiu šokolado batonėliu pasisaldinti sau rytą. „Ir dar man šokoladuką“, – priduriu.
Kioskelio darbuotoja paduoda mano prašomą saldumyną, o aš jai tiesiu banko kortelę. Matau, kaip jos akys suapvalėja.
„Bet jūs manęs neperspėjot, kad už „Vilniečio kortelės“ papildymą mokėsit kortele. Aš jau išmušiau čekį, reikia, kad sumokėtumėt grynaisiais“, – didžiausios nuostabos kupinu balsu sako ji, imdama kortelę, kuria galėjau atsiskaityti tik už šokoladą.
„Negaliu, turiu tik kortelę, – įvykių posūkio priblokšta ir aš. – Tai ką daryti?“
„Turėsit čia palikti „Vilniečio kortelę“, o vėliau ateiti, sumokėti ir pasiimti, – ūmai atgauna savitvardą moteris. – Negi aš jums dabar savo 10 litų dovanosiu?“
„Bet tai palaukite, mano kortelėje irgi gali būti 20 litų. Kaip jūs galit paimti mano pinigus?“ – suabejojau jos išvadomis apie išstudijuotus čekius.
„Joje nieko nėra“, – trumpai drūtai nukerta darbuotoja.
„Bet už kortelę mokėjau 4 litus, ji mano nuosavybė, – sakau, ir pamačiusi šmėkštelėjusią abejonę jos veide, kategoriškai pridedu, – Greičiau kaip nors nuskaitykit iš mano kortelės tuos 10 litų, man atvažiuoja autobusas.“
„Autobusas“, – lyg ir prunkšteli kioskininkė, suprask, esą nebūtų didesnių bėdų kaip mano noras laiku atvažiuoti į darbą ir nekiūtoti pusvalandį laukiant kitos transporto priemonės.
Ir jos poza vėl staiga pasikeičia. Ji meta ant lėkštutės kortelę: „Imkit ir važiuokit.“
„Man nereikia jūsų pinigų, aš noriu sumokėti. Prašau tuojau pat išspręsti problemą“, – jau neslepiu pykčio ir aš, o tada pamatau atvažiuojantį autobusą.
„Tiek to, ateisiu kitą dieną pasiimti“, – nusileidžiu.
Įlipusi į autobusą vis tiek pridedu man likusią antrą „Vilniečio kortelę“ prie komposterio ir bandau susimokėti už kelionę. „Pypt“, – išgirstu. Už kelionę sumokėta. Vadinasi, joje nebuvo „nulis“.
Pastebiu, kad delne vis dar gniaužiu čekį, kuriame turi būti tas „nulis“. Nežinau, ką tiksliai reiškia „E.PIN.BALANSAS“, bet prie jo nurodyta suma – 6,60 LTL. Spėju, kad tai ir buvo mano kortelės likutis. Deja, nežinau kurios kortelės, nes įlipusi į autobusą užsišnekėjau su pokalbį prie kiosko stebėjusia moterimi ir nesumojau patikrinti jos likučio. Šiaip jau būtų gerai, kad tą padaryti galėčiau internete.
„O įsivaizduokit, jeigu taip atsitiktų vaikui? Taigi atimtų iš jo kortelę, pravirkdytų. Kaip jis važiuotų? O jeigu pagautų kontrolieriai? Joms svogūnus pardavinėt, o ne kioskuose dirbt“ , – karštai mane palaikė bendrakeleivė.
O aš galvojau sau: „Tai gerai, kad kioskelis netoli namų. O ką daryti, jeigu būčiau buvusi kitame miesto gale? Ar ji turėjo teisę paimti mano kortelę? O gal aš galėjau ją paimti nesumokėjusi? Kieno čia problema – mano ar paslaugos teikėjo?“
Kaip tokiu atveju elgtis?
***
UAB „Vaskota“, valdančios kioską Markučiuose, pardavimų vadovė Violeta Vebster:
„Įmonės vardu mes atsiprašome klientės už patirtą moralinę žalą ir tuo pat metu nuoširdžiai dėkojame už jos pilietiškumą – neatsainų požiūrį, sugaištą laiką rūpinantis tuo, kokioje bendruomenėje gyvename. Mes visi siekiame būti ir kurti kultūringoje ir saugioje aplinkoje, o to pasieksime tik dirbdami kartu, pastebėdami klaidas bei jas taisydami.
Toks elgesys, kokį klientui teko patirti, nepriimtinas nei žmogiškai, nei mūsų įmonės politikai.
Pardavėja pasielgė neprofesionaliai nesilaikė pareigybinės instrukcijos: ji nepaklausė ar žmogus atsiskaitinės banko kortele ar grynais pinigais o iškilus klausymams nesusisiekė su administracija kuri visada padeda išspręsti bet kurį klausimą.
Atsiliepdami į pastabas mes apsvarstysime pardavėjos darbą ir elgesį. Taip pat atkreipsime dėmesį ir savo darbą, susijusį su personalu, nes toks elgesys ir mūsų atsakomybė.
Mūsų nuomone reikia sumažinti nereikalingos informacijos kiekį čekio išklotinėje,
nes klientą domina: pravažiuojančio bilieto galiojimo laikas, vienkartinių bilietų kiekis, elektroninės piniginės likutis, galbūt paskutinis papildymas.
Visa kita informacija yra papildoma, kuri klaidina ir negali padėti žmogui greitai surasti reikiamą informaciją čekyje ir priimti sprendimą dėl bilietų pirkimo arba nepirkimo“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
