Taigi nutarusi pasigaminti asmens tapatybės kortelę, sulaukiau savo eilės ir, užėjusi į kabinetą, išvydau susiraukusią moterį.
Išgirdau, kad man reikia užeiti į fotokabiną nusifotografuoti. Dėl savo kosmetinės ligos – alopecijos – man yra nuslinkę plaukai, antakiai ir blakstienos. Tenka nešioti peruką, o tam, kad uždengčiau nesamus antakius, nešioju kirpčiukus. Tačiau susiraukusi moteris liepė praskleisti kirpčiukus, kad matytųsi antakiai, nes su kirpčiukais asmens tapatybės kortelei aš esą negaliu fotografuotis.
– Negaliu, nes neturiu antakių, – liūdnai ištariau aš, nes vėl buvo užkabinta man skaudi tema.
– Pff... Visi žmonės turi antakius, – kvatojosi ir juokėsi ši moteris.
– O aš neturiu, – vos ne verkdama ištariau aš.
– Gerai, fotografuokis taip, bet jei nepriims, aš būsiu nekalta, – burbuliuodama ir burnodama ištarė moteris.
Buvau nusiteikusi tam, kad jei mano nuotraukos nepriimtų, eičiau ir skųsčiausi. Nuotrauka buvo priimta ir asmens tapatybės kortelė pagaminta. Tačiau visai nenustebau dėl to, kad nuotraukoje atrodžiau liūdna ir susigraudinusi.
Vidurinėje mokykloje ir gatvėje dėl šios savo ligos, kuria sergu jau 11 metų, esu sulaukusi be galo daug patyčių.
Apmaudu, kad kai tik vos vos susigyveni su šia bėda, atsiranda žmonių, kurie dar kartą apie tai primena ir įkanda į skaudamą vietą.
Gintaras Bagužis, Migracijos valdybos direktorius:
„Pagrindinis reikalavimas asmens tapatybės dokumento fotografijai – kad asmuo būtų atpažįstamas. Jeigu žmogus serga, tai tokį jį ir reikia fotografuoti. Juk galima kiek nori kartų keisti asmens tapatybės dokumentą, persifotografuoti, jeigu jauti, kad išvaizda pasikeitė.
Darbuotojams visuomet patariame, kad konfliktines situacijas spręstų kartu su vadovais. Apmaudu, kad kai kurie jų kartais pasielgia neprofesionaliai.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.