Dukrą sukrėtė gydytojų požiūris į jos mirštančią motiną

Jau keletą metų savanoriauju paliatyvios pagalbos srityje. Prieš tampant savanore teko išklausyti mokymus apie paliatyviąją pagalbą, jos filosofiją, bendravimą su sunkiai sergančiais ir mirštančiais asmenimis. Sužinojau, kad paliatyviosios pagalbos tikslas yra pagelbėti sergančiam sunkia liga žmogui ir jo artimiesiems išlaikyti geriausią įmanomą gyvenimo kokybę, sprendžiant fizines, psichologines bei dvasines problemas. Taigi tikėjau, kad paliatyviosios pagalbos specialistai į žmogų žiūri kaip į vertingą iki pat jo gyvenimo pabaigos. Tikėjau tol, kol neteko asmeniškai su tuo susidurti.

Paskutinę motinos gyvenimo dieną verkėme ne dėl to, kad ji miršta, bet dėl to, kaip ji miršta.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Paskutinę motinos gyvenimo dieną verkėme ne dėl to, kad ji miršta, bet dėl to, kaip ji miršta.<br>123rf. asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Kristina S.

Jul 25, 2013, 4:25 PM, atnaujinta Mar 2, 2018, 2:55 PM

Praėjusių metų pabaigoje mano mama pateko į Kauno onkologijos ligoninės Paliatyviosios onkologijos skyrių. Tada ir prasidėjo mano pažintis su tuo, kokia yra paliatyvi pagalba realybėje. Jau anksčiau buvau girdėjusi blogų atsiliepimų apie šį skyrių ir jame vykstančius dalykus, tačiau netikėjau, kad taip gali būti iš tikrųjų. Maniau, kad žmonės, atsidūrę ribinėje situacijoje, viską vertina neadekvačiai.

Pačioje pradžioje netikėjau net savo mama ir jos pasakojimais tol, kol nepamačiau visko savo akimis. Nustebino visiškas gydytojos abejingumas savo pacientams. Ji daugiau nei savaitę neateidavo net pasižiūrėti, kaip atrodo ir jaučiasi ligoniai. Nuėjus į kabinetą priminti apie tai, atsakydavo, kad jai nėra jokio reikalo vaikščioti, nes ir taip viskas aišku.

Suprantu, kad stebuklo nepadarysi ir naujo žmogaus nepagimdysi, tačiau moralinis palaikymas yra labai svarbus. Juk kiekvienam žmogui, kol yra gyvas, svarbu, kad jis kažkam rūpi. Nė vienas neturime pasirašęs sutarties su Aukščiausiuoju ir nežinome paskutinės savo gyvenimo dienos ir valandos. Ta pati gydytoja, „nurašiusi“ anksčiau laiko savo ligonius, gali rytoj jau nebeateiti į darbą, o nepagydomas ligonis ją pragyventi.

Slaugos personalo irgi būta visokio. Buvo tokio, kuris ir gerą žodį, ir šypseną padovanodavo. Buvo ir tokio, kuris visiškai neatlikdavo savo pareigų. Darbuotoja, atėjusi nakčiai, pranešdavo, kad jai iki ryto - poilsis ir jos nevalia trukdyti, nes ji gerai miega. Paprašius padėti nusiprausti rankas buvo atsakyta, kad čia ne tokia ligoninė ir niekas nieko neprausia, o jei nori, kad tave kas prižiūrėtų, tai pasisamdyk žmogų iš darbo biržos.

Artėjo gražiausios metų šventės, todėl vos tik baigus spindulinį gydymą, parvažiavome namo. Mama po tokios patirties buvo pakraupusi ir sakė, kad suprato, jog paliatyviosios pagalbos teikiama pagalba oriai numirti yra labai didelėse kabutėse.

Džiaugiuosi, kad turėjome galimybę mamą slaugyti namuose. Po tokios patirties ji labai bijojo atsidurti kokioje nors slaugos ligoninėje.

Tačiau šių metų pavasarį ir vėl teko sugrįžti į tą pačią Kauno onkologijos ligoninę. Ir vėl teko susidurti su tuo pačiu darbuotojų abejingumu žmogui. Tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad mes turime būti visada šalia, nes niekas nekeis nei sauskelnių, nei kas nors pamaitins.

Suprantu, kad darbas tokiame skyriuje yra sunkus ir varginantis, kad negali vienu metu visų pamaitinti, kad trūksta darbuotojų, bet pasakyti, kad mes nieko nedarysime, tikrai negalima.

Tokioje aplinkoje ir prabėgo mūsų mamos paskutinė gyvenimo savaitė. Atsitiko tai, ko ji labiausiai nenorėjo, - mirti Paliatyviosios onkologijos skyriuje. Džiaugiuosi, kad mudvi su sese turėjome galimybę tą valandą būti šalia ir palydėti mamą į amžinybę. Tą dieną verkėme ne dėl to, kad miršta mūsų mama, bet dėl to, kaip ji miršta.

Gydytoja, užėjusi į palatą pas kitą pacientę, į mūsų pusę net nepasižiūrėjo. Atrodė, kad ten, kur buvome mes, buvo tuščia vieta.

Mamai mirus, suspėjome tik užspausti akis, atjungti deguonį ir nuo piršto numauti vestuvinį žiedą.

Po kokių 10-20 minučių į palatą sugužėjo personalas, pasiruošęs mūsų mamą išvežti į morgą. Bandžiau ginčytis, aiškintis, ką jie daro, kad taip negalima, kad numiręs žmogus dar porą valandų turi ramiai pagulėti, tačiau manęs niekas neklausė. Buvo pasakyta, kad turėsime dar laiko atsisveikinti.

Labai norėčiau tikėti, kad tai buvo vienkartinis atvejis, tačiau greičiausiai šiame skyriuje taip elgtis yra įprasta, nes ir su šalimais gulėjusia ir keliomis dienomis anksčiau mirusia moterimi buvo taip pat pasielgta.

Eidama į morgą atsiimti mirties liudijimo, tesugebėjau skyriaus vedėjos paklausti, ar pas juos visada taip elgiamasi su mirusiais ir jų atsikratoma tokiu pagreitintu būdu. Ji atsakė, kad kartais būna ir taip.

Taigi kyla klausimas: iki ko mes nusigyvenome, kad taip skubame net tokią sakralią gyvenimo valandą. Kur ta paliatyvioji pagalba? Kur galimybė oriai numirti? Panašu, kad viskas baigiasi ties durimis, ant kurių kabo lentelė su užrašu „Paliatyviosios onkologijos skyrius“.

Taigi labai linkėčiau visam skyriaus personalui pakeisti požiūrį į sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus, leisti jiems oriai iškeliauti iš šio pasaulio ir neskubėti mirties valandą arba tiesiog nukabinti tą lentelę su gražiu užrašu, kuris visiškai neatitinka realybės.

***

Kauno onkologijos ligoninės Paliatyviosios onkologijos skyriaus vadovė doc. Dalia Skorupskienė:

„Paliatyviosios slaugos tikslas – palengvinti išeinančiojo žmogaus fizines ir dvasines kančias. Fizinės kančios – tai dusimas, pykinimas, vidurių ir kitos problemos. Psichologinės tokių žmonių problemos – nerimas, depresija. Tuo pačiu padedame ir šeimų nariams, nes suprantama, kad išeinančius amžinybėm žmones slaugyti sunku.

Paliatyviosios onkologijos skyriuje darbuotojams priklauso žmogų ir apiprausti, ir pakeisti sauskelnes, pamaitinti. Aišku, labai priklauso nuo darbuotojų, jų būna visokių – ir grubesnių, ir pavargusių. O savaitgaliais turime kitą problemą – 30-čiai ligonių tenka viena slaugytoja.

Todėl jeigu šalia ligonio lieka artimasis, mes labai džiaugiamės, jei jis gali padėti pakeisti sauskelnes, to mes pamokome.

Sunku darbuotojams ir psichologiškai, mat, pavyzdžiui, pernai trečdalis Paliatyviosios onkologijos skyriuje gulėjusių žmonių jame ir mirė“.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.