Labiausiai daugeliui įsiminė ne skelbiama žinia – „už lygybę“, o eitynių priešininkų („už Lietuvą, vyrai“) tvirtinimas, kad homoseksualūs santykiai plinta kaip užkrečiama liga ir „Baltic Pride“ yra tokių santykių propaganda, siekianti visus paversti gėjais. Atrodytų, kad į tokias kliedinčiųjų fantazijas nėra reikalo reaguoti, bet vis tik smalsu žinoti – ar gėjams patinka heteroseksualūs vyrai arba – ar lesbietė gali įsimylėti heteroseksualią merginą ir siekti su ja seksualinių santykių? Jei taip atsitikti gali (o manau – gali), kaip tai reikėtų vertinti?
Apie tai pagalvojau prisiminęs vieną, gal 35 metų senumo nuotykį, kai Lietuvos klasikinių imtynių rinktinės sudėtyje dalyvavau sportinėje stovykloje Tbilisyje. Tuo metu ne tik kad nebuvo mobiliųjų telefonų, bet (dabar sunku tuo patikėti) ir galimybės paskambinti į Lietuvą net iš miesto telefono automato ar iš viešbučio. Todėl teko važiuoti į paštą ir užsakyti pokalbį.
Belaukiant, kol operatorė sujungs (per Maskvą) su Lietuva, užkalbino malonus vidutinio amžiaus vyriškis. Paklausė, iš kur jūs (pašte buvome dviese – aš ir sunkiasvoris komandos draugas). Pasakėm, kad iš Lietuvos. „O, Pribaltika, Ryga“, – sako. „Ne, ne Ryga, o Vilnius“, – atsakėm.
Kalbėjom apie Tbilisį. Paklausė, ar patinka. Labai – atsakėm. Paklausė – ką čia veikiame. Treniruojamės, ruošiamės varžyboms – atsakėm. Pokalbį nutraukė operatorė, pakvietusi į telefono kabiną, bet pakalbėjus su namiškiais Lietuvoje mūsų naujasis pažįstamas dar sukiojosi pašte ir pasiūlė mus parvežti į viešbutį, kuriame buvome apsistoję. Sutikome, kodėl gi ne, juolab kad viešbutis buvo kitoje miesto pusėje, o siūlantis pavėžinti gruzinas buvo toks draugiškas ir geranoriškas.
Pasirodė žiguliukyje sėdėjo ir daugiau keleivių – dar trys liesi (palyginus su mano draugais imtynininkais) jaunuoliai. Susispaudę važiuojame, o vairuotojas pasakoja apie gruzinų svetingumą ir simpatijas pribaltams, apie Tbilisio įžymias vietas, pro kurias pravažiuojame, o tarp visų miesto įžymybių pakviečia aplankyti savo namus – jo butas čia pat, pakeliui, užsuksim tik trumpam – patikina – o po to nuveš į viešbutį.
Bute šeimininkas įjungia muziką, aprodo paveikslais nukabinėtus, skulptūrom papuoštus kambarius – svetainę, miegamąjį su didžiule senovine lova, vonios kambarį, paklausia, gal norime išsimaudyti (tokio keisto pasiūlymo, aišku, atsisakome), jaunuoliai jau baigia padengti stalą – ant jo atsiranda porcelianiniai puodukai, arbatinukas, užkanda, saldumynai ir gruziniško konjako butelis.
Sėdam prie stalo, visi draugiški, šeimininkas tik nurodinėja jaunuoliams, o tie šokinėja aplinkui mus, pilsto arbatą – pasijuntam kaip gerbiamiausi svečiai. Pasiūlo konjako taurelę – atsisakome. Išgersim arbatos ir važiuosim – laukia treniruotė.
Siurbteliu arbatos – išties skani – ir... staiga pajuntu tarsi žemė slystų iš po kojų. Galvoje kaip kino filme per sekundę pralekia vaizdai – matau save bandantį stotis, besiveržiantį prie durų ir sukniumbantį, kas dabar bus, kas tie žmonės, gal kokie mafijozai, o mes nepažįstamame mieste, net nežinau, kur randamės...
Staiga pašoku nuo kėdės ir pareiškiu, kad jau laikas važiuoti. Visi sužiūra į mane, bet niekas nepuola laikyti – tie vaizdai tebuvo mano fantazija, o gal, spėju, kažkokios ypatingos arbatos poveikis. Šeimininkas parveža mus į viešbutį. Padėkojam, duoda savo telefono numerį ir pakviečia apsilankyti kitą dieną, kai būsime laisvi. Grįžę į viešbutį papasakojam draugams apie nuotykį ir, kadangi vienas komandos draugas šiek tiek „paspekuliuodavo“ – turėjo atsivežęs parduoti „The Beatles“, kitų populiarių grupių muzikos plokštelių ir ieškojo kam galėtų pasiūlyti – sutariam šeštadienį po treniruotės pas juos nuvažiuoti.
Susiskambinę ir susitarę dėl laiko į tą patį butą atvykome beveik visa komanda, gal septyniese. Mus maloniai pasitiko ta pati kompanija. Pradėjome kalbėti, kad Tbilisyje sunku susirasti merginų (kas daugiau jauniems dvidešimtmečiams galėjo rūpėti?), restoranuose vieni vyrai, o merginų viena kita, daugiausia turistės. Į tokį mūsų klausimą buto šeimininkas atsakė: „Kam jums merginos? Jūs, europiečiai, berniukus reikia mylėti“ (rusiškai buvo panaudotas kitas žodis iš „j“ raidės).
Ir tik tada (o šventas naivume) atsivėrė akys, kas čia per kompanija. Taigi, kortos atverstos – ką daryti, kaip elgtis? Situacija kurioziška – Lietuvos imtynių rinktinė svečiuose pas gėjus (tiesa, tada tokio vardo dar nebuvom girdėję)! Bet atvažiavus iš kito miesto galo, o ant stalo – vynas, konjakas ir skubėti nėra kur, ir draugelis dar tikėjosi įsiūlyti tas savo plokšteles, tad pasilikome pažiūrėti, kas čia bus.
Iš kažkur atsirado viena stora pusamžė moteris, kuri siūlėsi šokti, paragavome – kas vyno, kas arbatos, gėjai laidė užuominas apie vyrišką meilę, vėl siūlė išsimaudyti. Apie ką daugiau kalbėjom, nepamenu, tik žinau, kad ilgai vaišintis neteko, nes išgirdom iš gretimo kambario šaukiant „Gelbėkit!“
Pasirodo, prie vieno mūsų komandos draugo kažkuris iš gėjų pradėjo meilintis, siūlėsi jį pamylėti ir jau buvo pradėjęs segioti jam kelnes, bet sulaukė smūgio į galvą. Kilo triukšmas, dar bandėm raminti agresyvų savo komandos draugą, bet nepavykus, palikę išsigandusius gėjus, neišgertą konjaką ir pasiėmę neparduotas plokšteles, visi išbildėjome iš buto.
Papasakojau šią, aiškiai, per ilgą (dėl to atsiprašau) istoriją, nes norėtųsi išgirsti, kaip tokią situaciją pakomentuotų patys LGBT bendruomenės nariai. Kaip dažnai pasitaiko panašių nesusipratimų ir kaip išsklaidytų jie homofobų baimes – kad pavojaus „užsikrėsti“, būti išprievartautam ir pačiam tapti homoseksualiam, iš tiesų nėra.
Iš savo pusės galiu tik patvirtinti, kad po to pabendravimo su gėjais nei aš, nei bet kuris kitas iš mūsų komandos gėjumi netapo. Po to įvykio tikriausiai turėjau visam gyvenimui tapti homofobu ir gražulių gerbėju, bet tokiu netapau. Ir štai kodėl.
Visų pirma, tai buvo vienintelis per visą gyvenimą toks seksualinio priekabiavimo atvejis iš gėjų pusės o žinodamas, kad heteroseksualios moterys budulių ir marozų priekabiavimą patiria nuolatos, drįstu manyti, kad tokie gėjų bandymai prisivilioti heteroseksualus yra greičiau išimtis nei taisyklė.
Suprantama, jog visko gyvenime gali pasitaikyti. Pavyzdžiui, kai mergina įsimyli vaikiną, o paaiškėja, jog jis yra gėjus (kiek filmų apie tai sukurta). Taip pat visiškai galiu įsivaizduoti situaciją, kad vaikinas gali įsimylėti lesbietę ar biseksualią merginą ir siekti seksualinių santykių. Tad kodėl gėjui, svarstau, negalėtų patikti heteroseksualus vaikinas? Bet jeigu jis/ji neturi potraukio – juk niekas neprivers. Tai tebus dar viena nelaiminga meilė...
Baisu yra kitkas – kai naudojama prievarta ar pasinaudojama bejėgiška kito būsena – tarkim, prisigėrus alkoholio. Baisu, kai kalėjimuose heteroseksualūs vyrai prievartauja heteroseksualius silpnesniuosius ir nesugebančius apsiginti.
Šlykštu ir baisu yra pedofilija. O tai, ką atskleidė kunigų pedofilijos skandalai, kai veidmainiai Dievo tarnai, pasinaudoję mažamečių vaikų patiklumu, tvirkino mergaites ir berniukus, o vyskupai, tai žinodami, slėpė – dvigubai baisus nusikaltimas.
Bjauru yra seksizmas ir hierarchinis elgesys santykiuose tarp žmonių, bjauru, kai demokratijos sąlygomis žmonės patiria nelygybę ir diskriminaciją.
O gėjų aš nebijau, jų bijo tik bailiai, todėl jiems ir prisegtas vardas – homofobai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
