Senos nuotraukos yra kaip geras būrimas – jis teikia galimybių susitvarkyti savo gyvenimą.
Kartais nekenčiu nuotraukų, nes jos primena tai, kas praėjo ir niekada nebegrįš. Taip sakė vienas detektyvų, filmo apie „įšaldytas“ bylas herojų. Tuomet jis žvelgė į jaunos moters nuotrauką. Šalia jos ant specialaus stendo kabojo kita tos pačios moters nuotrauka – negyvas, žudiko išdarkytas kūnas.
Kartais gerai, kad tai, kas užfiksuota nuotraukose, nebepasikartos.
Nuotraukos išsaugo ne tik veidus ir vaizdus. Nuotraukose sustingsta akimirka, laikmetis, žmogaus nuotaika, jo santykiai su pasauliu ir žmonėmis. Ko gali nepastebėti su žmogumi pasilabinęs, tą gali perskaityti nuotraukoje. Kuo ilgiau į ją žvelgsi, kuo didesnis nuotolis skirs nuo tos dienos, kai žmonės fotografavosi, tuo vis kitokių ir įdomesnių dalykų pamatysi.
Ant stalo – šeimos nuotrauka. Viduryje sėdi orus tėvas, o šalia – šešios dukterys. Keturios jų, pasipuošusios baltomis palaidinėmis ir juodais ilgais sijonais, stovi tėvui už nugaros. Dvi jauniausios, apvilktos tamsiomis suknelėmis, sėdi ant žemės abipus tėvo. Viena šešių dukterų, nors ir apsirengusi taip pat, kaip visos vyriausiosios seserys, ryškiai skiriasi iš visų nuotraukoje užfiksuotų žmonių. Jos veide įspaustas ir stovėsenoje dar kartą patvirtintas išdidumas. Į objektyvą ji žvelgia su panieka, iš aukšto. Ji turėjo tikėtis iš gyvenimo daugiau negu visa šeima kartu sudėjus. Ji turėjo šventai tikėti, kad yra geriausia. Ir jai pasisekė. Ji ištekėjo už „amerikono“, darbštaus jauno žmogaus, kuris Amerikoje užsidirbo pinigų, grįžo į Lietuvą ir nusipirko didelį gabalą žemės. Išdidžioji mergina tapo turtingo stambaus ūkininko žmona.
Kitoje nuotraukoje sėdi garbaus amžiaus pora. Jiems už pečių stovi sūnus ir dukra. Motina sėdi kiek po savimi parietusi kojas, tartum slėpdama akivaizdžiai per didelius, labiau vyriškiui, o ne moteriai tinkančius batus. Į skreitą sudėtos rankos kaulėtos, kaip ir pati jų savininkė. Veide įspaustas nuovargis ir skausmas. Dabar žinau, kad tuo metu ji sirgo onkologine liga, o gyventi jai buvo likę labai labai nedaug.
Ana išdidi putli mergina ir ši perdžiūvusi moteris – vienas ir tas pats asmuo. Tik pirmoji nuotrauka daryta turtingame merginos tėvų ūkyje Lietuvoje, o antroji – tremtyje Sibire, kur moteris ir palaidota. Ten šeima buvo išvežta ne tik dėl turtingo ūkio. Vienas moters sūnų tapo partizanų, anuometinės valdžios vadintų banditais, ryšininku. Devyniolikmetis jaunuolis buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams.
Surinkau senas giminės nuotraukas ir įrėminusi pakabinau matomiausioje namų vietoje. Šalia pakabinau ir savo portretus – pieštus, dovanotus draugų. Ne tam, kad savimi ir savo gimine pasidžiaugčiau. O tam, kad atminčiau, jog likimo keliai nežinomi; tam, kad džiaugčiausi, gyvenčiau čia ir dabar, nes rytojus gali būti šešėliuotas. Arba jo visai gali nebūti.
Giminės galerijoje vietos suradau ir savo vaiko nuotraukai. Žinau, kad kol kas jam įdomios tik kelios giminės istorijos, klausinėja tik apie vieną kitą giminaitį. Nebruku giminės istorijos. Ateis laikas – pats suras tai, ko reikės jam pačiam.
Nuotraukos primena ir tai, kad praeitis, keisdama savo pavidalus, gyvena kelis gyvenimus.
Pasirausę savo tėvų, senelių, o jei likimas buvo maloningas – ir prosenelių daiktuose, surasime pageltusių nuo laiko juodai baltų nuotraukų. Net jeigu nebebus kam papasakoti apie tuos, kurie žvelgia iš laikmečio, jau tapusio istorija, kažkas leis susivokti, kad tai yra tavo kūnas ir kraujas.
Akistata su nepažįstamais giminaičiais, žvelgiančiais iš senoviškų nuotraukų, ne visada yra maloni. Keiksnojęs savo perdžiūvusį ar itin apvalių formų kūną, per ilgas ar neproporcingai trumpas kojas, staiga tarsi veidrodyje savo figūrą pamatai nuotraukoje. Tokie buvo tavo giminaičiai ir tokias formas jie perdavė tau. Tai yra genai, tai yra tavo giminė. Pats išradingiausias ir talentingiausias plastikos chirurgas nepajėgs panaikinti šio giminės geno. Nes jis nepavaldus žmogaus įnoriams.
Kiekviena giminė turi savo savižudžių, pamišėlių, pasileidėlių ir alkoholikų. Jie buvo tavo giminė – tavo kūnas ir kraujas. Negi ir tai jie paliko tau? Visai gali būti. Skaičiau, kad genai gyvybingiausi ne antroje, o paskesnėse kartose. Pailsėję jie ateina su nauja jėga ir naujais atspalviais – tiek gerais, tiek blogais.
Net pačiomis vienišiausiomis valandomis tu nesi vienišas, negali toks būti, nes tu – tai tokia daugybė giminės vyrų ir moterų, su jų meilėmis, laimėmis, kančiomis, atradimais ir nuopuoliais, pamišimais ir nesuvokiamais sprendimais.
Tik reikia norėti perskaityti taip, kaip yra iš tikrųjų. Nes ne visos tų „kortų“ gali būti tau maloningos.
Senos nuotraukos yra kaip geras būrimas – jis teikia galimybių susitvarkyti savo gyvenimą.