Po kurio laiko dukra susipažino su Vincentu, tikru britu, taip pat baigusiu ekonomikos studijas, kurio protėviai visada gyveno Anglijoje. Jis pasipiršo – dukra sutiko už jo tekėti.
Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą Vincentas buvo maloniai nustebęs: viskas buvo žymiai geriau, negu jis įsivaizdavo. Nepasitikėjimo dar buvo nemažai, bet sutiko, kad vestuves kelsime Lietuvoje. Tuoktuves buvo suplanuota rengti 2011 m. rugpjūtį.
Dukra su būsimu vyru apsilankė katalikų bažnyčioje ir sužinojo, kad Vincentas, būdamas protestantas, turės gauti Bažnyčios leidimą tuoktis su katalike. Tam yra gana griežtos sąlygos ir jas jaunieji privalėjo įvykdyti.
Vincentas Londone pateikė Katalikų bažnyčiai visus reikalingus dokumentus apie tai, kad yra krikščionis ir nevedęs. Jie kartu lankė jaunavedžiams skirtus kursus ir juos baigę gavo dokumentus, patvirtinančius, kad jiems galima tuoktis. Šie dokumentai buvo išsiųsti Vilniaus arkivyskupijai, o galiausiai – perduoti bažnyčios klebonui.
Vestuvėms ruoštasi rimtai. Visi anglai (atvyko apie 60 žmonių), išskyrus jaunąjį, niekada nebuvo lankęsi Lietuvoje. Žinojome, kad antros galimybės išreklamuoti savo šalį neturėsime, taigi labai stengėmės. Pasamdėme žinomą vestuvių planuotoją, svečiams buvo užsakytas geras viešbutis Aušros vartų gatvėje, kad jie pamatytų visą Vilniaus senamiesčio grožį, suorganizuotos ekskursijos į Trakus ir po Vilnių.
Vestuvėms užsakėme restoraną, iš kurio atsiveria nuostabus Vilniaus vaizdas. Oras buvo fantastiškai geras, viskas pavyko, ir jaunieji susituokė Šv.Mykolo bažnyčioje Vilniuje dalyvaujant daugiau kaip 120 svečių.
Bažnyčios klebonas buvo perspėjęs, kad reikės įregistruoti ir civilinę santuoką. Tačiau pirmadienį po vestuvių jaunieji išvyko iš Lietuvos. Kai jaunosios artimieji pasiūlė jiems susituokti Londone, Vincentas pasakė, kad jis susituokė Lietuvoje, turi bažnytinį sutuoktuvių liudijimą, todėl nemeluos Londone, kad yra nevedęs, ir antrą kartą nesituoks.
Šių metų pavasarį mano dukrai prireikė vykti į tarnybinę komandiruotę JAV. Teko skubiai skristi į Lietuvą keisti paso, nes žalias nebetinka. Ir čia paaiškėjo, kad Lietuvoje ji laikoma netekėjusia, todėl paso vyro pavarde gauti negali!
Tačiau migracijos tarnybos darbuotoja maloniai paaiškino, kad abiems sutuoktiniams reikia atvykti į Civilinės metrikacijos skyrių, ir santuoka bus įregistruota, tačiau tik nuo tos dienos, kai jie kreipsis.
Vincento tokia „tvarka“ žmonos gimtinėje nesužavėjo, tačiau jis sutiko kreiptis į Civilinės metrikacijos skyrių. Tuo tikslu sutuoktiniai rugpjūčio 6 d. atskrido į Lietuvą ir su santuokos liudijimu, gautu bažnyčioje, nuvyko į Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrių, tikėdamiesi, kad pagaliau viskas išsispręs. Tačiau jie net neįtarė, koks siurprizas jų laukia.
Sutuoktiniai neteko žado, kai biuro darbuotojai griežtai atsisakė įregistruoti jų prieš dvejus metus įvykusią santuoką.
Sutuoktiniai kreipėsi į skyriaus vedėją. Ji pareiškė, kad Vincentas turi pristatyti iš Anglijos pažymą, jog yra nevedęs, ir tik tuomet santuoka bus įregistruota.
Mano žentas negalėjo suvokti reikalavimo absurdiškumo. Jis sakė maždaug taip: „Aš susituokiau jūsų valstybėje, prieš tai pateikęs visus reikalingus dokumentus. Taigi niekada negalėsiu jums pateikti dokumento, kad esu nevedęs, nes tai jau neatitinka tikrovės, ir melas man nepriimtinas.“ Ar tai, kad Bažnyčios knygose įregistruota santuoka per amžius visoje Europoje buvo tikriausiu santuokos sudarymo faktu, Lietuvai nepriimtina? Ar Bažnyčia Lietuvoje yra už įstatymo ribų? Kokiu tikslu sugalvoti tokie reikalavimai?
Tuomet Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja pasakė maždaug taip: „Jei jūs tvirtinate, kad esate vedęs, tai pristatykite iš Anglijos pažymą, kad esate vedęs ir su kuo...“
Pagaliau, matyt, pavargusi nuo sutuoktinių argumentų, darbuotoja pasiūlė kreiptis Londone į Lietuvos ambasadą, pristatyti ten reikalingas pažymas ir patikino, kad jie ten viską sutvarkys, o jei ne, tai tegul atstovybės darbuotojai skambina jai į Vilnių – ji užtarsianti, nes situaciją žino. Dar paaiškino, kad dabar iš viso uždrausta kunigams tuokti Lietuvos pilietes su užsieniečiais...
Sutuoktiniai (?) išvyko atgal į Angliją. Dar niekur nesikreipė, nes tiesiog neturi laiko. Dukros darbas (investicijų ir vertybinių popierių srityje) trunka kasdien nuo 7 val. ryto iki 10 val. vakaro. Tai labai gerai apmokamas darbas, ji darbe vertinama, jau kelis kartus sulaukė siūlymų priimti Anglijos pilietybę. Ar jai teks atsisakyti Lietuvos pilietybės tam, kad jau kaip Anglijos pilietė įregistruotų santuoką?
O gal verta Lietuvoje kreiptis į teismą, kuris uždraustų valdininkams reikalauti fiktyvių dokumentų ir įpareigotų Vilniaus civilinės metrikacijos skyrių įregistruoti santuoką, sudarytą Lietuvoje 2011 m. rugpjūčio mėnesį ta data, kai santuoka įvyko?
Sunku suvokti, kad taip elgiasi lyg ir civilizuota Europos valstybė. Beveik nieko nesitikime, nes visus valdininkų atsakymus iš anksto galime nuspėti...
Vilniaus civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Ilona Jurgutienė:
„Registruojamos tos santuokos, kurios sudaromos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų, pirmiausia tai – Civilinio kodekso 312 ir 317 straipsniai. Vienas iš jų skelbia, kad turi būti užtikrintas monogamijos principas – privalome patikrinti, kad vienas iš asmenų buvo nevedęs. Kai tuokiasi Lietuvos ir užsienio pilietis, Lietuva neturi duomenų apie užsieniečių šeiminę padėtį, juos privalo pateikti pats žmogus – kad iki bažnytinės santuokos buvo nevedęs.
Bažnyčia tokių dokumentų neprašo, jie tiki žmogaus žodžiu. Jei prašytų, nebūtų jokios bėdos – Bažnyčia mums tuos dokumentus perduotų.
Šiemet keitėsi tvarka – Bažnyčia, sutuokusi porą, pati gali pristatyti dokumentus Civilinės metrikacijos biurui, ir santuoka bus įregistruota. Minimos poros atveju tokia tvarka negaliojo.
Vis dėlto atkreipčiau dėmesį, kad minimas vyras turi pristatyti dokumentus ne apie tai, kad jis šiuo metu yra nevedęs, o kad jis nebuvo vedęs iki tos datos, kai bažnyčioje vedė. Dabar tokius dokumentus užsienio pilietis gali gauti savo šalies civilinės metrikacijos skyriuje arba gyventojų registro tarnyboje.
Panašių istorijų pasitaiko ne viena, žmonės ateina įregistruoti net 2006 metais įvykusių santuokų.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
