Dukrai šokas: staigiai sunegalavusi motina išvyta iš ligoninės

Brangiausias žmogaus turtas - sveikata, artimiausias žmogus žmogui - mama. Pradėjau lyriškai, nors pati istorija, kurią noriu papasakoti, nėra jau tokia, kurią norėtųsi skaityti prieš miegą. Vieną rytą susiruošėm su mama iš Pasvalio važiuoti į Panevėžį apsipirkti. Jau buvau pasiruošusi išvykti (turiu mažą vaiką, tad mano pasiruošimas trunka šiek tiek ilgiau), kai mano mama pasakė, kad ji labai blogai jaučiasi ir nevažiuos.

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva

Sep 15, 2013, 8:04 AM, atnaujinta Feb 22, 2018, 4:53 AM

Visai išsigandau, kai mama garsiai pamąstė, kad galbūt reikia greitąją kviesti (tikrai nesame iš tų, kurie dėl menkniekio lėktume pas gydytojus). Pasimatavusi kraujo spaudimą mama pamatė, kad jis labai pakilęs (viršutinė padala buvo 160 mm Hg). Išgėrusi mažinančių spaudimą vaistų mama atsigulė, ramiai pagulėjo, po kiek laiko vėl pasimatavo, bet spaudimas ne tik kad nekrito, bet dar buvo šiek kiek pakilęs.

Išsigandom... Iškilo klausimas - ar kviesti greitąją pagalbą ar patiems mamą nuvežti iki ligoninės priimamojo. Mums iki ligoninės - tik 3 minutės kelio su mašina, tad nusprendėme, kad nuvešim pačios. Prie ligoninės durų paklausiau mamos, ar ji pati pajėgs išlipti iš mašinos ir nueiti į ligoninę, ar man ją palydėti. „Nenueisiu“, - atsakė mama.

Supratau, kad jai tikrai labai bloga, nes nuo mašinos iki ligoninės - vos keli metrai. Ligoninės priimamajame prie stalo sėdinti seselė paklausė, kas nutiko. Pasakėm, kad mamai staiga sukilo spaudimas ir ji labai blogai jaučiasi. Seselei paklausus, kodėl nenuvykom pas šeimos gydytoją, mama atsakė, kad ji labai blogai jaučiuosi.

Pasirodo, tame pačiame kabinete sėdėjo ir ligoninės vyriausias gydytojas. Jis pirštu dūrė į ant durų iškabintą informaciją, kuri skelbė, kad pacientai, kurie kreipiasi į ligoninės priimamąjį poliklinikos nurodytomis darbo dienomis ir valandomis, už suteiktas paslaugas turi susimokėti. „Jokių problemų, mes sumokėsim“, - pasakėme.

Iš priimamojo išėjo dar viena baltu chalatu vilkinti moteris (gaila, kad nežinau, kas ji tokia) ir paklausė, kodėl mes nekvietėme greitosios, o pačios čia atvažiavome. „Nežinau, tiesiog pagalvojome, kad netrukdysime greitosios, o atvažiuosime pačios, juk čia visai netoli“, – atsakiau.

„Reikėjo kviesti greitąją, o ne čia važiuoti“, - atsakė ji ironišku balsu. „Tai galim mes važiuoti namo ir išsikviesti greitąją“, - pasakiau aš jai. „Kažin ar ji atvažiuos“, - nusišaipė moteriškė baltu chalatu.

„O tai čia nėra budinčio gydytojo?“, - paklausė mano mama. „Yra, bet kažin ar jis ateis“, - atsakė mums moteriškė baltu chalatu.

„Tai ką mums darysi?“, - paklausiau jos, bet ji tik pasistaipė ir nužingsniavo koridoriumi savo keliais. Ligoninės vyriausiasis gydytojas taip pat kažkur išėjo.

Vis dėlto mamą pakvietė užeiti į priimamojo kabinetą. Aš pasilikau laukti už durų ir girdėjau, kaip pakeltu ir nustebusiu tonu su ja kalbėjo. Pamatavo spaudimą, padarė širdies kardiogramą - ačiū Dievui, nieko baisaus nerado. Atėjo budinti gydytoja, dar kartą paklausė, kodėl mes atvažiavom čia, o nenuvykom pas šeimos gydytoją į polikliniką. „Tai, kad aš staigiai pasijutau blogai, spaudimas pradėjo kilti, o vaistai, kuriuos išgėriau, kad ji sumažintų, nepadėjo“, - dar kartą pakartojo mano mama. „Pas mane 26 ligoniai laukia“, - pasakė gydytoja.

Tiesa, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ji pasižiūrėjo į padarytą kardiogramą ir paklausė, koks kraujo spaudimas. „Eikit į polikliniką pas savo šeimos gydytoją“, - tai pasakiusi gydytoja išėjo. „Tai, kad aš nenueisiu“, - pasakė mano mama. „Nueisit, nueisit“, - pasakė slaugytoja, kuri tuo metu dirbo ligoninės priimamajame.

Iš kabineto mano mama išėjo verkdama. Nuo ligoninės iki poliklinikos vos 5 minutės kelio. Ėjom susikabinusios, mama verkė, aš ją mėginau nuraminti. „Pirmą kartą per savo gyvenimą kreipiausi į ligoninės priimamąjį ir kaip buvau sutikta“, - kniūbsčiojo mama, negalėdama atsistebėti, kokiu tonu buvo su ja kalbama.

Beje, nors ant durų buvo užrašas, skelbiantis, kad poliklinikos darbo valandomis, pacientai, kurie kreipiasi į ligoninės priimamąjį, už paslaugą turi susimokėti, iš mūsų pinigų niekas nepaprašė. Kodėl? Nejaugi suprato, kad mes tos paslaugos negavom?

Poliklinikos registratūroje pasakė, kad mamos gydytoja dirbs tik po 50 minučių. Pasidarė baugu, kai pagalvojau, kad per tą laiką mano mama gali ir numirti. Iš ligoninės priimamojo buvom išvarytos, o čia, pasirodo, kad gydytoja pradės dirbti beveik už valandos. Apsiverkiau iš beviltiškumo.

Šalia stovinti moteris nusivedė mus į kabinetą, pakvietusi slaugytoją pamatavo spaudimą (beje, aukščiausioji padala tebesilaikė ties 160 mm Hg). Kaip vėliau paaiškėjo, ta maloni moteris buvo Irena Trinskienė (vyriausioji slaugos administratorė). Ačiū Jums, ponia Irena, už malonų toną ir nuoširdų žodį.

Sulaukusios šeimos gydytojos, pasikonsultavusios su ja, grįžom namo. Jaučiausi tokia įskaudinta - juk ne kasdien matai išeinančią apsiverkusią ir beviltiškai besijaučiančią mamą.

***

Rolandas Rastauskas, Pasvalio ligoninės vyr. gydytojas:

„Tvarka tokia, kad žmogus, į ligoninės priimamąjį atvykęs poliklinikos darbo valandomis ir nustačius, kad būtinoji pagalba jam iš tiesų nebuvo būtina, privalo už paslaugą susimokėti. Tai mes aiškiai deklaruojame.

Šiuo atveju aš pastebėčiau, kad 160 mm Hg nėra drastiškai aukštas kraujo spaudimas. Dar neseniai tai buvo laikoma norma. Aišku, man gaila, jeigu prastai pasijutusiai moteriai buvo kažkaip nemandagiai atsakyta – dažnai tai lemia faktas, kad gydytojai būna labai užimti, laukia daug rimčiau negaluojantys pacientai.

Pastebėjome, kad neretai žmonės apskritai piktnaudžiauja galimybe kreiptis į ligoninės priimamąjį, kai realiai jie turėtų kreiptis į polikliniką, į savo šeimos gydytoją. Tačiau mąstoma taip: „Kad nereikėtų poliklinikoje laukti eilės, palauksiu jos darbo pabaigos ir kreipsiuosi į ligoninės priimamąjį, čia iš karto be eilės padarys visus tyrimus“. Ir paaiškėja, kad tai toli gražu nėra skubus atvejis, kad žmogus negaluoja jau kokią savaitę ir turėtų lankytis poliklinikoje“.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.