Aplinkui mus knibžda tokių žmonių, jie sudaro absoliučią visuomenės daugumą. Jie išties perka tik populiariausius produktus, balsuoja už tas pačias partijas, kurias renkasi ir jų artimieji bei kaimynai. Įsijungę televizorių, jie išsyk kanalų gausybėje ieško bulvarinės publicistikos ir muzikinių talentų konkursų. Jei radijo imtuvas automobilyje kurį laiką jiems perša vieną ir tą pačią dainą, ilgainiui šitie žmonės tą kūrinį pamėgsta manydami, kad tai yra jų individualus pasirinkimas.
Visi jie atostogas leidžia tuose pačiuose perpildytuose Palangos paplūdimiuose ar Turkijos kurortuose. Jaunystėje rinkdamiesi ateities galimybes jie studijuoja tik vadybą ir ekonomiką, o pradėję savo karjerą neapeliuoja į ypatingas aukštumas ir nuolatos skundžiasi nepelnytai mažu atlygiu už triūsą. Kai įsigyja būstą, pirmiausia jame padaro euroremontą ir sienas išdažo ta pačia blyškiai gelsva spalva. Jie netgi valgo visi tą patį – cepelinus, picas bei lietuvišką kebabų atmainą. Jų naudojamos prieskoninės žolelės yra tik dvi – krapai ir petražolės.
Ir visas šis planktonas yra toks patenkintas plaukdamas pasroviui gyvenimo upe, jog netgi nesvarsto kitų galimybių, tokia padėtis jiems prie širdies. Demokratinė valstybės sankloda ir vakarietiška jos orientacija leidžia jiems rinktis iš gausybės variantų kiekviename jų kelio žingsnyje, bet jie tuo nesinaudoja ir mieliau seka paskui minią. Šiurpą kelia ir tai, kad auklėdami savo atžalas jie į mažas vaikiškas galveles įskiepija tas pačias vertybes ir pasaulio suvokimą.
Man iškyla klausimas – ko verta ir ko gali pasiekti visuomenė, kurioje kiekvienas individas mąsto tomis pačiomis kategorijomis, kurioje niekas netrokšta pasiekti daugiau nei aplinkui esantys, reti autoritetai gali manipuliuoti žmonėmis kaip tinkami, kur jau niekas nebesvajoja ar bent jau nebetiki svajonių išsipildymo galimybe? Kurioje netgi mokslo įstaigos pirmiausia šviežiems protams stengiasi įkalti kažkokias visuotinai priimtinas tiesas, o ne skatina mąstyti savarankiškai? Kurioje vidutinybės įkyriai lenda į viešumą ir vaidina žvaigždes?
Kurioje jau nebegeneruojamos naujos idėjos, o kiekvienam drįsusiam mesti iššūkį visuotinai nusistovėjusiai intelektinei apatijai paprastai būna pasukiojamas pirštas ties smilkiniu? Atsakymas akivaizdus: tokia visuomenė neturi nė menkiausios progreso galimybės, ji pasmerkta amžinai trypčioti vietoje, keikti savo pačios išrinktus valdžios atstovus, kankintis dvasinės tamsybės ir skurdo pelkėje.
Nemaloni išvada, bet bijau, kad neginčijamai teisinga. Jei tarp pirmykščių žmonių nebūtų radęsi mąstančių netradiciškai, ko gero, iki šiol nemokėtumėm įskelt kibirkšties bei uždegt laužo.
Kadangi nesu patologiškas pesimistas, tikiu, kad pilkosios masės gretose slepiasi saujelė užguitų ir bijančių pakelti galvą asmenybių. Šiandien kreipiuosi būtent į juos. Nebijokite pasinaudodami alkūnėmis prasibraut pro minią ir išdygę jos priešakyje pasakyti savo tiesą, padaryti darbus, kuriems esate sutverti, net jeigu zombių minia nepritariamai švilps už jūsų nugaros.
Atminkite, kad nė vienas išties didis verslininkas, menininkas, politikas, sportininkas, mokslininkas ar visuomenės veikėjas nebuvo iš tų, kurie jaukiai stovi apsupti tariamų bendraminčių minios ir nelaukia kol ateis geresni laikai, kuomet aplinkiniai juos ims geriau suprasti. Jie nešoko pagal kitų dūdelę, o didžiulėmis valios ar talento jėgomis privertė pasaulį atsigręžt į juos. Čia net pavyzdžių minėti nereikia, užteks probėgšmais peržvelgti jų biografijas.
Taigi, kai kitą kartą grįždami iš įgrisusios darbo vietos beviltiškai įstrigsite eismo spūstyje drauge su daugybe kitų vokiškų automobilių, tą netikėtai atsiradusį laisvą laiką išnaudokite apmąstymams – ar esate panašūs į toje reklamoje rodomus personažus, o jei taip, ar išties esate verti tik tiek. Galbūt jums lemta atverti naujus horizontus vietoje žygiavimo koja kojon drauge su aklų kareivių armija? Gal jau šiandien pat jūsų neišmatuojamas potencialas ims skleistis lyg vasaros pievų gėlė?
Na, o jeigu visgi pasvarstę nuspręsite, jog jūsų vieta yra tarp pilkųjų žmogeliukų ir jūsų savivertė lygi kopūsto kainai su akcija, tuomet nesistebėkite ir neburnokite, kuomet sulaukę pensinio amžiaus pastebėsite, jog nieko doro gyvenime nepasiekėte. Jūs amžinai lenksite nugaras kitiems, gyvensite pagal kitų žmonų jums primestas madas, o galiausiai mirsite galutinai užsikimšus kraujagyslėms, mat visuomet valgėte tik tai, ką valgo visi lietuviai – riebius cepelinus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
