Bet ne, juk atsirado „tikrasis“ pasiteisinimas – meilužė. Jos juk dėl linksmumo neatsiranda, nebent „tokių vyrų“ aš nepažįstu.
Jūs tik dėkoti turėtumėte, nes tokie vyrai lieka šeimoje, nes vaikai ir pati sąvoka „šeima“ jiems „šventa“ (arba jie bailiai ką nors pakeisti, nes slegia atsakomybių našta). Nes mes netrokštam, kad tokie vyrai paliktų šeimas, nes mes juos mylim, tiesiog... Ir ne už piniginės storį.
Aš niekad netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, kol nesutikau jo, vedusio. Apie tai, aišku, sužinojau tik gerokai vėliau. Bet jausmams, deja, neįsakysi... Aš įsimylėjau vedusį vyrą! O jis irgi ilgą laiką kovojo su savo jausmais.
Jam taip pat buvo sunku, o aš niekada neskatinau palikti šeimos, juolab, kad savo vaikus jis labai mylėjo, o apie savo žmoną niekad blogai neatsiliepė, neatviravo. O aš nekamantinėdavau...
Mes tiesiog mėgavomės akimirkomis tylomis, nes žodžių nereikėdavo.
Aš niekam neturiu teisintis dėl savo meilės, net meilužio žmonai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
