Taigi savo pasakojimą pradėsiu nuo to, jog šią vasarą dirbau laiškaneše vieno miestelio pašte, kuris priklauso „Lietuvos paštas“. Įsidarbinau iškart po šioje bendrovėje įvykdytos reformos, kuomet darbuotojams buvo sumažinti etatai ir padidintas darbo krūvis. Po atliktos pertvarkos laiškininkai turėjo tapti „mobiliais“, t.y. savo transportu vežioti įvairias korespondencijas, siuntas, pensijas, pardavinėti prekes ir teikti įvairiausias pašto paslaugas (pavyzdžiui,rinkti mokesčius).
Taigi, per dieną reikėjo dirbti 5 valandas (0,6 etato), o kartais ir daugiau. Per tą laiką turėdavau apvažinėti tris pašto teritorijoje esančius kaimus ir teikti jau ankščiau mano minėtas paslaugas.
Deja, dėl didelio darbo krūvio ne visada klientams pavykdavo suteikti paslaugas laiku – spauda dažnai kai kuriuos pasiekdavo tik vakare, todėl už tai iš jų tekdavo išklausyti nemažai priekaištų. Verta paminėti, kad už išvažinėtą kurą per mėnesį gaudavau kelis šimtus litų, tačiau tai – palyginus tik centai su tai, už kiek iš tikrųjų pravažinėdavau.
O keliai, kuriais tekdavo keliauti pas klientus, labiau primindavo ralio trasą – visur žvyras, purvas bei duobės, kuriomis važinėjant greitai gali likti be automobilio.
Taigi dalindamasi savo patirtimi norėjau tik supažindinti žmones, kokiomis sąlygomis miesteliuose bei kaimuose dirba laiškininkai už tai tegaudami vos kelis šimtus litų per mėnesį.