Iš kur atsirado mirusiųjų garbinimas ir maniakiškas kapų puošimas?

Ne? Keista, o iš jūsų elgesio atrodo, kad tikrai turėtumėte to užsinorėti. Apie kokį elgesį kalbu? Žinoma, apie maniakišką kapinių ir mirusiųjų garbinimą.

Sakot, kaip iš viso galima lyginti kažkokią į savartyną išmestą buitinę techniką su palaidotu žmogumi? Kaip matot, galima. Iš tiesų tai blaiviai pagalvojus, tų skirtumų ne tiek ir daug. Aš manau, kad žmogus nustojo egzistuoti tuo pačiu momentu, kai baigėsi jo gyvybė. Ir dabar tai yra tik yrantys organiniai junginiai užkasti po žeme.

Taip, mano gyvybės supratimas yra šiek tiek ciniškesnis, nei mūsų visuomenės vidurkis. Aš iš viso manau, kad gyvybė yra tik tokia baltymų egzistavimo forma, palaikoma smegenyse kylančių impulsų. Bet aš perskaičiau ir tą jūsų Bibliją bei visokius ten Katekizmus ir niekur neradau, kad būtų liepiama garbinti mirusiuosius. Ten irgi sakoma, kad kūnas yra tik laikina amžinos sielos buveinė, kuri tai sielai iškeliavus lieka nebereikalinga. Iš dulkės kilęs į dulkes pavirsi – dar taip vaizdingai rašoma. Ir prisakoma, kad amžiną atilsį reikia duoti mirusiems.

Betonavimo darbai, paminklų statybos, gėlių klombų ir visokių dekoratyvinių krūmų, tujų ir ištisų oranžerijų įrengimas ant nebegyvo kūno užkasimo vietos tikrai nieko bendro su amžinu mirusio atilsiu neturi, ar ne? Tai tuo net ir nesibaigia dar viskas. Paskui visą likusį gyvenimą rečiausiai kas kokias dvi savaites ten dar visi likę gyvieji važiuoja ir trypčioja ant tų kapų tuos darželius ravėdami, grėbliuodami ir puoselėdami.

Spėju, kad pasakysit, jog ko gero pats nesu palaidojęs artimų žmonių, kad taip nepagarbiai atsiliepiu apie palaikus. Kaip tik atvirkščiai. Aš jau palaidojau visus senelius, tėvus, dėdes ir beveik visas tetas. Dabar kai pagalvojau, tai savo šeimos geneologinėje šakoje jau esu kraštinis ir vyriausias. Žinot, labiausiai mane požiūryje į mirtį ir mirusiųjų užkasimo vietas prablaivino tetulytė, kuri mirė sulaukusi šimto vienerių metų. Ir tai tik todėl, kad skubėdama prie durų, užkliuvo už slenksčio, griuvo, susilaužė koją ir atgulė ant patalo.

Aš praleidau šalia jos paskutines savaites. Kadangi buvo baisiai išmintinga ir suprato, kad taip ilgam atgulusi tokiame amžiuje jau ko gero neatsikels, tai spėjo smulkiai papasakoti, kaip ten ją reikės laidoti. „Tik nesugalvok statyti kokių nors akmenų ant mano galvos ir sodinti kokių nors gėlių ant mano pilvo. Nebesijaudinkit, aš jau tikrai neatsikelsiu. Ten gražus, lengvas smėliukas, tai ir bus smagu. Juk turi ką veikti ir be lakstymo į tas kapines. Jau mes prisilakstėm, kol sveikatos buvo, o paskui tik gyvas vargas.“ – sakė ji.

„O tai ką likę giminės pasakys, kai bus toks nepapuoštas kapas?“ – klausiau. „O kas kam galvoj? Tu juk viską tvarkysi, tai tau ir sakau. Ir neklausyk, kas ten ką šneka. Aš tikiuosi, kad nugyvenau taip, kad būsiu aukštai danguje, o ne po žeme. Tai ko ten tą vietą, kur bus tas tuščias kūnas puošti? Geriau pažiūrėsi į dangų ir kokius poterius sukalbėsi, jei atsiminsi.“ – paaiškino.

Va, dabar net būdamas netikintis paskaitau tuos poterius, kaip paskutinės valios išpildymą. Ir man kažkodėl atrodo, kad tie kapų puošėjai patys netiki, jei yra tikintys, kad jų palaidoti artimieji iš tiesų po mirties pateko į dangų, o greičiau jau liko kaip nubaustos neramios sielos maklinėti apie tą išpuoštą užkasimo vietą. Jie juk ten net akių į viršų niekada nepakelia tuos gėlynus ravėdami. O jei taip elgiasi netikintieji, tai iš viso nesuprantu kodėl.

Beje, apie paskutinę mirštančiųjų valią. Teko kartą laidoti ir žmogų, kuris visą gyvenimą buvo netikintis ir visą laiką sakė, kad jau jam mirus nebūtų jokių ten rožančių, kryžių, žvakių, giedotojų ir kunigo. O geriausia būtų, kad ir šermenų nerengtų, o iš karto įdėtų į karstą ir užkastų arba galima ir sudeginti, nes jau vis tiek viskas baigsis. Nereikia, kad dar ir iš jo mirusio kas pradėtų pelnytis, o giminės turėtų išlaidauti. Ir kaip manot, kuo viskas baigėsi?

Ogi nuėjo artimiausi palikuonys į laidojimo paslaugų įmonę, o ten tokia valdiško liūdesio išraišką nutaisiusi darbuotoja pareiškė, kad visai nesvarbu, ką ten tas velionis sakė, gal nepagalvojęs leptelėjo, o mums reikia viską padaryti taip, KAIP PRIDERA. O pridera paimti rožančių už tiek pinigų, kryžių gale galvos už tiek pinigų, žvakes už tiek pinigų, giedotojus už tiek pinigų, kunigą su jo mišiomis už tiek pinigų ir būtinai daug gėli už tiek pinigų. Jam jau vis tiek, o mums būtinai reikia pasirodyti kaip priklauso, nes tada bus derama pagarba. Beje, kiek iš jūsų žino, ką iš tiesų reiškia ir kokią prasmę turi visos tos apeigos, kurias būtinai dera ir privalu atlikti per laidotuves?

Tai va, visą tą mirusiųjų garbinimo kultą palaiko ir visaip skatina tie, kurie iš to uždirba. Jie pasako, kas pridera, kaip dera ir kaip bus pagarbiai ir tinkamai. Žodžiu, kuo daugiau visko užsisakysi ir kuo daugiau ten viskam išleisi, tuo būsi padoresnis žmogus. Ir dabar tų pagarbos numirusiems rodymo ženklų vis daugiau ir bus prigalvota dar krūvos, o kas jų pagal pardavėjų komandą nepirks, tas bus niekšas.

Čia lygiai tas pats, kaip per Valentino dieną niekam nenupirkti širdelės, per Kalėdas nenupirkti dovanos, o per kovo 8-ąją nenupirkit visoms žinomoms moterims tulpių. Pardavėjai nustato moralės matą ir visi jo nepriekaištingai laikosi ir viską daro pagal jų komandą – kada mylėti, kada prisiminti mamas, kada dalint dovanas, kada ir kaip prisiminti mirusius. Tik pagal nustatytas dienas ir ne kitaip.

Ar žinote, kad jei sugalvosite pareikšti tokią valią, kad jus po mirties sudegintų, o pelenus išbarstytų, kad artimiesiems visai nereikėtų visą likusį gyvenimą sukti galvos dėl kapų, tai to pas mus negalima bus padaryti net įstatymiškai. Kaip?! Nepirksit kapo vietos, nepirksit šermenų salės, nepirksit gedulingos vakarienės, nepirksit visų deramų pagarbos demonstravimo atributų, nepirksit visą likusį gyvenimą kapo puošybos, sodininkystės ir statybos priemonių?! Kas jums tai galėtų čia leisti, naivuoliai jūs!

Todėl aš tai jau sugalvojau, kad pajutęs artėjantį galą kaip nors pasistengsiu dingti, kad niekas neberastų, o jei nepavyks, tai jau prisakysiu, kad sudegintų ir paskui vežant įvyktų nelaimingas atsitikimas ir ta urna kažkaip netyčia iškristų pro langą.

Dar sako, kad kapai tai yra vieta, kur galima prisiminti ten palaidotą žmogų. Čia tai man visiškai nesuprantamas dalykas. Štai aš važiuoju per Lietuvą ir prie jūros prisimenu, kaip čia vasarodavau su tėvais, lakstydavau užsimovęs jų padovanotą pripučiamą ratą ir nusitvėręs plastmasinį kibirėlį ir kastuvėlį. Važiuoju pro Medvėgalį, prisimenu, kaip čia netoliese važiuodavau pas babytę ir laksčiau ten laukais plevėsuodamas plaukais.

Važiuoju į mišką, prisimenu, kaip su dėde eidavom į jo žinomas slaptas vietas raudonikių rauti. Einu Laisvės alėja, prisimenu kaip čia teta vesdavosi pietauti į „Pasaką“. Visur turiu ką prisiminti, išskyrus kapines. Va ten mes nieko tokio, ką norėtųsi prisiminti, tikrai nedarėm.

Juk anksčiau to Lietuvoje tikrai nebuvo. Negalima buvo ant kapų akmenų ritinti ir daugiau kaip vienos gėlės sodinti. Net per Vėlines niekas nėjo į kapines ir tuo labiau niekas ten žvakių nedegino. Per Vėlines buvo tikima, kad vėlės grįžta į namus, kuriuose gyveno. Joms ten prie stalo lėkštelę padėdavo ir tik ten jas prisimindavo ramiai pasimelsdami už jų ramybę anapus. Tikėkit jūs manim, o jei netikit paklauskit tų, kurie tuos laikus tyrinėjo.

Kodėl mes pavertėm kapines, kurios turėtų būti paliktos amžinoje atilsio ramybėje, nesibaigiančia mūsų pasidemonstravimo vieta? Na, pirmiausia kapinės yra vieša vieta ir ten pasirodyti yra kur kas patogiau. Juk jeigu tu tiek dėmesio rodysi gyviems savo tėvams ir seneliams, tai dažniausiai tik jie tai ir matys. Tikrai per mažai žiūrovų. O kapinėse galima išdidžiai prieš visus susirinkusius parodyti, kad gali nusipirkti gerumą ir gerą vardą.

Juk kas didesnį paminklą pastatys ir gausiau jį apsodins, tas jau geresnis žmogus ir labiau tuos palaidotuosius myli. O gal reikėjo mylėti, kol gyvi buvo? Gal čia sąžinė pradeda graužti ir tokio atlygio reikalauti? Jei tokius pat darželius prie jų dar gyvų namų būtumėte pasodinę ir lygiai taip pat kiekvieną savaitgalį važinėję juos ravėti ir prižiūrėti, kad patiems seniems artimiesiems nereikėtų, tai jie visa tai dar būtų pamatę ir įvertinę. Kas jiems iš tų gėlių ir žvakių dabar? O dar, manau, mes vis tebegyvename atbuli – visada atsisukę į praeitį ir atsukę užpakalį ateičiai. Taip irgi nebuvo visada. Tikriausiai taip nusisukome tada, kai sužinojome, kad ateityje mums pažadėjo tik komunizmo aušrą, tai nelabai yra ten ką žiūrėti. Tada gal ir buvo kapuose su mirusiais smagiausia praleidinėti laiką ir norėjosi ten nuėjus įsikurti kuo patogiau ir bent jau ten pasirodyti, ką gali sukurti, ir tik ten būdamas tikintis galėjo prie kryžiaus ramiai pastovėti.

Bet dabar?! Ei, jau yra ką veikti su gyvaisiais. Parodykit bent trečdalį to dėmesio, kurį dabar dosniai žarstot mirusiems, tiems, kurie dar gali jį pamatyti, įvertinti ir atsakyti. Ir, galų gale, amžiną atilsį duokit mirusiems.

P. S. Ir kai aš pats numirsiu, tikrai neliūdėkit. Pakaks ir to, jei nesidžiaugsit ir nešvęsit.