Numatyta minimali vieno tėvo (motinos) teikiama vaiko išlaikymo suma šiuo metu siekia 500 Lt. Vadinasi abu tėvai po ištuokos vaikui turi skirti po 500 Lt. Tačiau čia ir prasideda „linksmybės“. Dažniausiai po ištuokos vaikai lieka gyventi su mama. Klausimas, kiek tėvų vykdo savo įsipareigojimus vaikams, t.y., moka reguliariai, be jokių įsiskolinimų ir tokią sumą, kokią priteisė teismas.
Kiek teko girdėti graudžių draugių pasakojimų, susidaro įspūdis, kad jei išsiskyrei su vyru, nes, pavyzdžiui, jis smurtavo, buvo neištikimas, vartojo alkoholį ar narkotines medžiagas, arba galiausiai, kaip dažniausiai būna, nesutapo charakteriai, tai vaiko išlaikymas - tavo pačios rūpestis.
Buvusio vyro pasakymas „neturiu pinigų, kai turėsiu, sumokėsiu vaiko išlaikymo įsiskolinimą“, tampa gerai žinoma fraze išsituokusioms motinoms.
Įvyko skyrybos, vaikai liko su motina, o jis (buvęs vyras) - vėl laisvas kaip vėjas. Jeigu oficialiai dirba, dar galima kažką reikalauti per antstolius, teismus, o jeigu ne - tai, kaip sakoma, gaudyk vėją laukuose. Jau nekalbant, kad vaikui, likus su motina, ji ne tik turi verstis per galvą, kad išlaikytų vaikus ir save pačią.
Bet juk yra ir išvestiniai įsipareigojimai, pareigos, galiausiai būtinybė. Susirgo vaikas - kas turi jį slaugyt, prašytis darbdavio išleisti kelioms dienoms „savo sąskaita“ ar „imti nedarbingumą“, prašyti tėvų, seserų, kaimynių, kad esant neišvengiamai būtinybei, kas nors nemokamai pabūtų, nes auklei sumokėti nėra už ką?
Kas turi vesti į darželius, mokyklas, būrelius? Žinoma, kad mama! O tai - išlaidos, kurios praktiškai nesisumuoja prie vaiko išlaikymo. Tačiau, kaip jau minėjau, mama visada privalo turėti pinigų ne tik įvairioms neplanuotoms, tačiau ir pačioms būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms.
Tik klausimas, ar pragyvenimas tai - išgyvenimas?
Galiausiai priėjau prie šeimos pajamų ir išlaidų. Taigi aš esu išsituokusi jau daug metų. Antrą kartą šeimos nesukūriau, auginu nepilnametį vaiką. Per visą tą laiką vienu metu studijavau, dirbau ir auginau vaiką. Kabinausi į gyvenimą kaip sugebėjau. Ačiū savo artimiesiems, kurie kaip galėjo, taip gelbėjo.
Aš esu baigusi du aukštuosius. Dirbau, kaip daugumai atrodytų, prestižinius (tačiau ne pinigine išraiška) darbus. Be abejo, buvo sunku dirbti, išsilaikyti ir mokėti už studijas, tačiau vis tikėjausi, kad baigus mokslus, viskas keisis į gerą.
Tačiau kaip buvo sunku sudurti galą su galu, taip ir nepalengvėjo, o šiuo metu išvis tapo labai sunku. Dirbu pagal verslo pažymėjimą, pagal paslaugų sutartį, darbo pajamos - kiek daugiau nei 2000 Lt. Dirbčiau per kelis darbus, tačiau dėl teisinių vingrybių to negaliu daryti.
Tėvas vaiko išlaikymui per mėnesį skiria pusketvirto šimto litų.
Aš su vaiku gyvename didmiestyje, šildymo sezono laikotarpiu komunalinių patarnavimų sąskaita siekia apie 750 Lt, o kur dar internetas, abiejų telefonų sąskaitos, vaiko būrelio mokesčiai, autobusų bilietai, pietūs vaikui bei pačiai, skalbimo mašinos išsimokėjimas ir panašiai.
Skaudu ir gėda, kai tėvai, iš kurių vienas - jau pensininkas, dirba ir padeda suaugusiems vaikams bei anūkams, t.y. nuperka maisto, nuperka žieminius rūbus anūkui, kad pastarasis turėtų ką apsivilkti žiemą.
Visada maniau, kad vaikai turi padėti savo senyviems tėvams, kad jiems būtų lengviau senatvėje, tačiau matau tendenciją, jog yra atvirkščiai. Tėvai sunkiai dirbdami ir neišlaidaudami, sau daug ko neleisdami, kiek galėdami padeda savo suaugusiems vaikams ir anūkams, o gal net tiksliau vienišoms išsituokusioms motinoms su vaikais, ant kurių pečių gula didžioji išgyvenimo su vaikais našta.
Kai kurie mano, jog esu labai stipri moteris ir niekada neverkiu. Aš tikrai tokia stengiuosi būti, nes privalau būti stipri, neleisti savęs gailėtis ir kai kartais užeina noras savęs gailėtis, pagalvoju, kad yra moterų, kurios gyvena daug sunkiau nei aš.
Tačiau šiandien rašau ir ašaros kaupiasi akyse, kai matau, kuomet vaikas skaičiuoja centus ir klausia, ar gali nusipirkti bandelę arba prisimenu, kai nuėjus pas geriau gyvenančius vaikus vaikiškai nustemba, kiek pas juos maisto.
Absurdiška, kai pagalvoji, jog turi neva prestižinę profesiją, dirbi po daug daugiau nei 8 valandas per dieną ar net savaitgaliais dėl didesnės gerovės, sotesnės vaiko ateities, tačiau niekas nesikeičia, nebematau jokios gerovės vizijos, o galvoje įstrigo frazė „prakeikta ubagystė“.
Nekaltinu valdžios ar pasaulinės ekonominės krizės - tai absurdiška. Žinau, kad galiu pasikliauti tik pati savimi, tačiau, daugumos išsituokusių moterų vardu, kurios augina vaikus, prašau tėvų nepamiršti, jog jūs taip pat atsakingi už vaikų gerovę ir bent jau vykdyti tai, kas buvo sutarta ar priteista teismo, o nesakyti, kad šiandien pinigų vaiko išlaikymui neturiu, kai turėsiu duosiu.
Gyventi ir valgyti vaikams reikia šiandien...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
