Gyvenau viename Lietuvos vidurio kaime, leidau dienas vėjais, kaip ir dauguma mano bendraamžių. Gyvenant 3 aukštų blokiniame name vaikų, su kuriais galėčiau žaisti, tikrai netrūko.
Pirmą kartą Ievą pamačiau, kai ji atvažiavo su mama pas savo močiutę, kuri gyveno toje pačioje laiptinėje kaip ir aš, tik vienu aukštu žemiau. Nemėgau jos nuo pat pirmos akimirkos, kai tik pamačiau, erzinau ją, visaip užgauliojau. Buvau tas vaikas, per kurį ji nenorėdavo eiti į kiemą. Tai kartojosi 2-3 vasaras. Ieva visada atvažiuodavo tik per vasaros atostogas, matyt, norėjo su mama pailsėt nuo miesto šurmulio.
Sako, nuo neapykantos iki meilės - vienas žingsnis. Manau, jis buvo žengtas tą vasarą, kai man ėjo 14 metai. Tada pirmą kartą į Ievą pažvelgiau kaip į priešingos lyties atstovę, tiesa, tik paaugliškomis akimis. Buvo smalsu su ja pabendrauti, todėl išdrįsau ir užkalbinau.
Mano nuostabai, pokalbis vyko sklandžiai, nejautėm vienas kitam neapykantos. Jai buvo įdomus mano gyvenimas, man - jos, todėl temų pokalbiui tikrai netrūko. Nuo to karto kiekvieną vakarą susitikdavom laiptinėj ir prašnekėdavom iki ryto. Sulig kiekviena diena jaučiau su ja vis stipresnį ryšį. Rodės, niekada neprarasiu jos ir tų nesibaigiančių vasaros vakarų.
Vienai vasarai pasibaigus, su nekantrumu laukdavau kitos, atvažiuodavo ji ir kitą vasarą. Kaskart abu jautėmės vis artimesni bei meilesni vienas kitam. Tų akimirkų su ja praleistų nekeisčiau į nieką.
Vasara, kai man ėjo aštuonioliktieji metai, buvo pati skaudžiausia. Mirė Ievos močiutė, o ir aš su tėvais išsikrausčiau gyvent į miestą. Ateinančius ketverius metus jos nemačiau, kol vieną dieną nežinia kokiu būdu ji manęs nesurado portale one.lt.
Tuo metu buvau išvykęs dirbt į Angliją. Bendravome internetu nuolatos, rašėm vienas kitam šiltas žinutes, vadinau ją savo meile. Po 6 mėnesių darbo supratau, kad emigranto duona - ne man, todėl grįžau atgal į Lietuvą.
Nuvažiavau pas Ievą į Vilnių, nuėjom į kino teatrą, pasivažinėjom po miestą. Būnant su ja atrodė, kad oras kažkoks įelektrintas, jausmas buvo toks, lyg ant tavęs lytų, bet tu nesušlaptum. Pernakvojęs pas ją namuose ryte išvažiavau namo. Nuo to karto aš jos daugiau nemačiau.
Kaskart pagalvojus apie Ievą apima jausmas tarytum gyvam plėštų širdį, o tu net verkti negali, nori, bet nepavyksta.
Praeitą vasarą skaitydamas senas žinutes minėtoj svetainėj radau jos telefono numerį. Paskambinau ir išgirdau jos lakštingalos balsą, nė akimirkos nesudvejojau, jog tai ji. Tąkart Ieva man pasakė, kad gyvena su draugu ir planuoja susituokti. Tą sekundę atrodė lyg degčiau gyvas, širdis tuoj nustos plakusi.
Dabar sėdžiu ir galvoju, kad kažkur suklydau, nes ne aš dabar su ja, o kažkas kitas. Dažnai sapnuoju Ievą, rodosi, stovim abu apsikabinę ir verkiam.
Tik nubudus apima neapsakomas liudesys, jaučiu jai tokius jausmus, kurių dar nėra aprašęs joks rašytojas. Nežinau, ar tai - meilė, bet tikrai žinau, kad tokių jausmų daugiau niekam nejausiu.
Ieva. G, iš Vilniaus - žmogus, kuriam atidaviau didelę dalį savęs, nors ir to nenorėdamas. Tikiu, jog tos vasaros praleistos su ja dar sugrįš, o kai tai įvyks, sustabdysiu laiką ir liksiu toj akimirkoj amžinai.
O kol kas keliauju per gyvenimą, kaip Sant Egziuperi Mažasis princas, ieškau kažko, bet vis tenka nusivilti...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
