„Palinkėčiau prisiminti, kad žurnalistai yra spaudos atstovai, o ne atstovai spaudai.“ Šis taiklus kolegės, vieno rajoninio laikraščio žurnalistės, palinkėjimas to rajono valdžios atstovams, ištartas prie vyno taurės, prie bendro stalo minint Spaudos atgavimo dieną.
Labai taikli valdžios ir žiniasklaidos santykių diagnozė. Bent jau tame rajone - čia siekiama užnerti vadeles vietinei žiniasklaidai, kad šioji neišsinertų svarbiausiu politikams momentu – prieš rinkimus.
Norisi vadeles įtempti būtent prieš savivaldos ir Seimo rinkimus. Būtent šiuo laikotarpiu politikai, dažniausiai kandidatai į savivaldos tarybą ar parlamentą, ypač jautriai sklaido laikraščių puslapius ir jautriai reaguoja į kiekvieną neigiamą publikaciją apie jų partijas ar, neduok Dieve, apie juos pačius.
Priešrinkiminis laikas primena psichozę. Tuoj suprasite, kas turima omeny. Skambina vienas politikas, kandidatas į savivaldos tarybą, į redakciją ir piktinasi, kad jo partijos galvų nuotraukų tame laikraščio numeryje yra mažiau nei konkurentų galvų. Kaltina žurnalistą neobjektyvumu, parsidavėliškumu.
Va, čia tai rafinuoto skonio skaitytojas! Suskaičiavome galvas. Tiksliai. Skaičiuoja gerai. Bandai aiškintis, kad tokių tikslų neturėjai – jis netiki. Ir netikės, net jei kryžium prieš jį atsigulsi (na, gal tada ir patikėtų). Pasirodo, pretendentai į valdžią laikraščius sklaido kaip nuotraukų albumą. Ir neduok Dieve, jei konkurencinės partijos atstovai dažniau šmėžuoja puslapiuose. Pabandyk įrodyti, kad esi ne dramblys...
Arba dar vienas skambutis telefonu - klausimas laikraščio direktoriui – šį kartą vieno rajono vadovo. „Atėjau į renginį sirgdamas, o mano net nuotraukos neįdėjote.“ Įtaria, kad mes sąmoningai ignoruojame, sąmoningai veikiame konkurentų naudai. Še, kad nori. Pasirodo, į renginį ateinama dėl nuotraukos. Ne todėl, kad norima nuoširdžiai pasveikinti su Vasario 16-ąja, mat kaip tik tokia šventė tuo metu kliuvo. Politiko galvos straipsnyje nėra, nes redakcijai pasirodė, kad yra kur kas įdomesnių kadrų nei politiko galva, sakanti niekam neįsimenančią kalbą.
Primename, kad toks nepasitenkinimo pliūpsnis vyko prieš savivaldos rinkimus. Arba jau tiesiai žurnalistui piktai priekaištaujama, kad redakcija neva piktybiškai iškerpa politikus iš nuotraukų.
Netrūksta šiuo laikotarpiu panašaus šarmo (tiksliau - paranojos) ir kandidatams į Seimą. Vienas toks kandidatas po kritinio straipsnio rajoniniame laikraštyje apie jo „gerus“ darbus (tiksliau, prisiėmė kitų nuopelnus), kreipiasi į konkurencinės partijos lyderius, kaltindamas juos, neva jie užsiundė žurnalistą. Bet kuri kritiška informacija apie partijas ir partiečius rajoninėje žiniasklaidoje priimama kaip politinių konkurentų susidorojimas pasinaudojant žurnalistais – suprask, žurnalistas kritinių straipsnių apie garbų seimūną ar vietinį politiką negali parašyti savo iniciatyva. Jam kažkas turi liepti.
Primename, kad tokie priekaištai ir toks politinis dirglumas aštriausias priešrinkiminiu laikotarpiu. Po rinkimų tu gali rašyti ką nori – vis tiek, jų manymu, tavo rašliava nieko nepakeis – rinkėjai jau atidavė savo balsus.
Nyku. Dar nykesnis vaizdelis, kai matai, kaip rajono valdžia bendrauja su vietiniais gyventojais, kurie taip pat prisimenami tik prieš rinkimus. Tipiškas priešrinkiminis vaizdelis. Vyksta vietinės reikšmės knygos pristatymas. Reikia pripažinti – nuobodokas. Salėje – retos žilagalvių gretos. Ir štai - tarp jų įsitaisęs (būtinai pirmoje eilėje, rečiau antroje) sėdi kandidatas į Seimą. Šypsaisi sau. „Gaila vargšo. Kankinasi vargšelis“. Kad ir kaip nuobodu – jis išbūna iki pabaigos. Koks nors viešųjų ryšių specialistas primokė, kad reikia būti tarp „paprastų žmonių“.
Smagiausia, kad prieš rinkimus toks kandidatas lankosi kone visuose renginiuose. Verta pakentėti dėl ketverių metų pasisėdėjimo parlamente. Bent jau už kantrybę galima pagirti. Tiesa, toks kandidatas tyliai pasėdi, ištaria kelis banalius sveikinimo žodžius ir išvyksta. Jokio betarpiško nuoširdaus bendravimo.
Po rinkimų nykuma. Vis rečiau boluoja išrinktųjų kandidatų galvos vietiniuose renginiuose. Jei lankosi – tai tik tokiuose, kur renkasi panašūs į juos valdžios vyrai. Paleidžia iš rankų vadeles nuo žiniasklaidos ir atsiriboja nuo eilinių gyventojų. Tiesiogine šio žodžio prasme. Kad būtų aiškiau, vaizdelis per šventes viename rajone. Rajono valdžia ir ją lydinčioji svita atvyksta atskirai, laiką leidžia atskirai nuo eilinių rinkėjų – pavyzdžiui, specialiai jiems pastatytoje VIP palapinėje, kur stalai lūžta nuo valgių ir gėrimų.
Ir jokių kontaktų su eiliniais (greičiausiai todėl, kad paprastai betarpiškai bendrauti taip ir neišmoko). Tuomet valdžios atstovai buriasi į krūvą – stengiasi laiką leisti drauge. Kartu traukia ir į sceną, ir į VIP palapinę. Ir tik prieš rinkimus išsilaksto kas sau. Visi sėdi tame pačiame renginyje – tik atskirai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
