O galima tiesiog išeiti į lauką, susirasti laigančią puslaukinių šunų gaują ir atlikti nedidelį eksperimentą. Tam reikės: nedidelio, tačiau skanaus mėsos gabalėlio, drąsos, taiklios akies ir stiprios lazdos.
Eksperimento esmė – „nekaltu“ elgesiu, be jokio smurto, prisidengiant „gerais“ ketinimais, suardyti grupėje individų egzistuojančią harmoniją ir, be abejo, išklibinti vidinę hierarchiją.
Mėsos gabalėlį numeskite po, jūsų akimis, labiausiai nuskriausto šunpalaikio nosimi ir stebėkite, kas bus. Anas beveik visą gyvenimą badaujantis (juk pats silpniausias, labiausiai nuskriaustas), mėsą, be abejo, griebs ir bandys kuo greičiau praryti. Gaujos vadas, kuriam pagal visus nerašytus gamtos įstatymus priklauso ėsti pirmam, puls nelaimėlį ir aplinkui pasklis taip malonus mūsų širdžiai ausį veriantis inkštimas bei urzgimas. Taip pat pakils debesys dulkių.
Įsikiškite, apginkite skriaudžiamąjį. Lazda. Tada pamatysite, kaip griūna iki šiol egzistavusi, kokia – nekokia, gaujoje egzistavusi tvarka.
Viskas. Eksperimentas baigtas.
Ką turėjome suprasti?
Kai kurie – nieko. Bet tokie iki šios vietos ir „nedaskaitė“. Kitiems, ištvermingesniems, pasakoju toliau.
Nuo seno žinoma, kad, norint ką nors suvienyti, reikia surasti bendrą išorinį priešą ar iškelti bendrą tikslą. Norint suskaldyti, priešų ieškoti reikia viduje. Jei jų nėra, juos reikia išgalvoti, sukurti, primesti. Tai, beje, labai paprasta.
Kaip suskaldyti mažą, tačiau užsispyrusią ir ganą išmintingą tautą? Čia kalbu apie lietuvius.
Paprastai: tautos privalumus parodyti iš kito, iki šiol dar neišbandyto, kampo. Rodant ilgai, įkyriai ir su fantazija, privalumai netikėtai perauga į ydas.
Taigi mes visai neseniai sužinojome, kad lietuviai yra homofobai, rasistai, puspročiai, antisemitai, moterų ir vaikų daužytojai, na, o jei trumpiau – ANTITOLERASTAI.
Kaip konkrečiai mus norima suskaldyti, paversti beveidžiais, dvasia ir kūnų silpnais tolerastais, su gerai išplautomis smegeninėmis?
Taigi, vienas būdų – homopropaganda. Bet kuris dvasia ir protu sveikas ir mąstantis pasaulio gyventojas, žino, kad lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties atstovų, mažų mažiausia yra nenormalu. Tai – dvasios, kūno, hormonų defektas, gamtos brokas. Tai nėra kažkas baisaus ar tragiško: visi turime fizinių ar vidinių defektų, bėdų bei problemų. Nes toks jau tas gyvenimas – ne pagal instrukcijas rašytas, visko gali pasitaikyti.
Tačiau tokią, švelniai sakant, žmonių nelaimę galima panaudoti tautos skaidymui. Tereikia pasakyti, kad tai yra normalu, netgi sektina ir žmonių galvelėse užverda katilas. Iš pradžių žmonės nesuvokia, ką jiems norima pasakyti, po to atsiranda didelė vidinė priešprieša (kitaip ir būti negali), perauganti į aistras ir pykčio pliūpsnius. Tai – pati normaliausia normalių žmonių reakcija.
Tada tokie žmonės paskelbiami homofobais, padaroma keletas nuotraukų, filmukų ir visame pasaulyje paskelbiama, kad Lietuva – pati homofobiškiausia šalis.
Dalis, kad ir sveikų žmonių, šia propaganda patiki, kita dalis – ne. Prasideda ginčai, debatai, netgi smurtas. Taip užgarantuojamas ilgas ir nenuobodus vidinis konfliktas tautos viduje. O kai viduje mušamasi, visai nesunku prieiti iš šono ir pasiūlyti savo „pagalbą“. Priėmęs pagalbą, įsipareigoja „gelbėtojui“ ir taip papuola ne tik į dvasinę, tačiau ir į fizinę priklausomybę.
Kaip matote – viskas labai paprasta, kaip du kart du. Beje, visos slaptosios pasaulio tarnybos šį principą kuo puikiausiai taiko jau ilgus metus.
Jei vieno konflikto maža, ar jis pradeda smilkti, žodžiu, artėja į gesimo stadiją, galima mestelti dar keletą „problemėlių“.
Toli ieškoti nereikia, užtenka atidžiai apsidairyti ir veikti. Štai, Nepriklausomybės dienos proga gatvėmis pražygiavo būrys jaunų, stiprių, tačiau galvas apsiskutusių jaunuolių. Na, su savim nešėsi keletą nacionalinių simbolių ir skandavo apie meilę savo šaliai.
Šiaip, kai jaunimas pasiryžta ginti savo šalį, deklaruoja meilę jai, yra sveikas ir sveikintinas dalykas, tačiau mūsų tikslas yra viską pakreipti mums reikiama tėkme.
Taigi pirmiausia būrį žygiuojančių jaunuolių sulyginame su, pavyzdžiui, hitlerjugendu. Be abejo, šį sulyginimą seka tokie sinonimai, kaip „fašistai“, „naciai“ ir „žudikai“. Sėkmingai nufotografuojame keletą emocingų nuotraukų, kiek paretušuojame. Paskelbiame žiniasklaidoje. Žinoma, mūsų etatiniai komentatoriai rašo teisingus komentarus: „Plikagalviu veidelei intelekto tai is vis nesuzaloti“;
„Kol fasistai zygiuoja mano gimtinieje, uzienyje man geda prisipazinti, kad esu lietuvis“. Na, ir taip toliau ir panašiai.
Taip, mes žinome, kad „pasididžiavimo“ eitynių metu homoseksualai nespindėjo ne tik intelektu (išsišiepę buki veidai – tikrai neturi nieko bendro su turtingumi vidumi), bet ir fizine būkle. Mes tai žinome, tačiau ar būtina apie tai garsiai rėkti? Nebūtina. Netgi – negalima! Dieną iš dienos reikia rašyti tiki apie bukus skustagalvius, norinčius Lietuvą paversti į didelį konclagerį.
Kartais vien žodžių būna maža. Tada reikia veiksmų. Na, ar sunku suorganizuoti kokį nors negro (negras – negridų rasės atstovas) inkstų atidaužymą? Nuskriaustas negras vienas – o rasistų etiketę galima kabinti visai tautai. Taigi, kaip būtų sakęs Leninas: „negro auka pasitarnavo liaudžiai!“. Nėra negro, galima primušti gruziną. Rusą. Kinietį. Net tingiu vardinti.
Bet visa tai tik žiedeliai. Pats tikriausias būdas galutinai sukiršinti ir pavergti tautos organizmą, tai sunaikinti šio organizmo ląstelę – šeimą. Čia jau garantuotas dalykas, kad ateity šalyje gyvens skystablauzdžiai, besmegeniai vartotojai, kurie dirbs ir vartos tai, kas jiems bus „nuleista“ iš viršaus.
Kad ją, šeimą, galutinai išardyti, reikia, kad pats silpniausias ir kvailiausias šeimos narys būtų apdovanotas neįtikėtinomis teisėmis ir tos jo teisės būtų aršiai ginamos. Taip taip, kalbu apie vaikus. Jie kvailiausi? Taip, jie, šeimoje, kol neužauga, yra kvailiausi. Tėvai tam ir reikalingi, kad mažą, tačiau imlų kodėlčiuką paverstu Žmogumi. Ir tai mes, žmonės, darome jau... kelis šimtus tūkstančių metų. Ir, kaip matote – kažkaip tai išlikome, o kai kurie mūsų, netgi visai nežiopli!
Pasirodo, kad tėvai kartais taip pat sugeba užauginti padorius žmones. Bet apie tai šnekėti nereikia. Juk mūsų tikslas – tautą suskaidyti galutinai.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia, surandame kelis tikrai skriaudžiamus, terorizuojamus vaikus. Gerai viską išreklamuojame. Apeliuojame į emocijas, ypač moterų. Nesvarbu, kad tų, skriaudžiamų vaikelių net ne pilnas procentas. Svarbu, kad tą procentą visi pamatytų.
Po to priimame įstatymus, tėvams draudžiančius prie vaikų net prisiliesti. Ką jau kalbėti apie mokytojus mokyklose! Deklaruojame, kad vaikas – taip pat pilnavertis žmogus (čia visai protingi žodžiai) ir, kad jis pats, nuo pat vaikystės, pajėgus PATS rinktis gyvenimo būdą bei kelią (čia jau idiotiški žodžiai, bet po pirmų, protingų, šie jau skamba pakankamai įtikinamai).
Pristeigiame visokių gynėjų: institutų, asociacijų ir kitokių “... “- cijų“. Kuo daugiau – tuo geriau.
Tik priliesk vaikelį! Iš kokio nors kampo jau ir lenda gauruota gynėjo ranka. Vaikas iš pradžių triumfuoja (juk apgintas!), po to lieja graudžias ašaras, tėvai eina iš proto. Kažkas iš šono žiūri ir mįslingai šypsosi... Kvaileliai, jūs kvaileliai...
Tai va, kaip matote, skaldyti ir valdyti visai paprasta, net įdomu.
Dar neužmirškime mums grūdamu įvairių „sveikų“ gyvenimo būdų, maitinimosi principų bei „sveikuoliškumo“ propagandų, kurios sėkmingai ir stabiliai Lietuvių tautą nuolat laiko dviejose tarpusavy kariaujančiose stovyklose. Mes kariaujam, o susirgę kreipiamės vis tik į tą, trečią jėgą, kuri mums siūlo be galo didelę įvairovę cheminių kokteilių bei stebuklingų piliulių.
Ar gali būti geriau? Tautoje, šeimoje mušamasi, daužomasi bei ginčijamasi, o ištikus bėdai kreipiamasi į mane, man sumokami paskutiniai pinigėliai, užstatomas turtas, atiduodami vaikai.
Ir dar: jie, persipykę, sukiršinti ir nesusivokiantys realybėje, visą gyvenimą sunkiai dirba. Man.