Kaip bebūtų gaila, tačiau būdami jauni nevertiname tokių dalykų, kaip laiškai. Juos dažniausiai užgožia buitiniai rūpesčiai, kurių mums, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių, netrūko. Žmogaus atmintis ribota. Ne veltui kiniečių patarlė byloja: net blyškiausias rašalas šimtą kartų geriau už geriausią atmintį. Kol mokiausi vidurinėje mokykloje, rašiau dienoraštį. Technikume tą darbą užmečiau, nes nebuvo laiko.
Kariuomenėje laiko užteko, tačiau rašyti čia dienoraštį gali tik paskutinis kvailys. Laiškai iškeliauja ir jų niekas nemato, o dienoraščio niekur patikimai nepaslėpsi. Jį suradę gali net apkaltinti kenkėjiška veikla. Kaip įdomu paskaityti tuos laiškus, rašytus beveik prieš 60 metų! Tarytum sugrįžti į tolimą praeitį, į jaunystę. Kiek teko girdėti iš kitų pasakojimų, visko buvo toje armijoje. Žiaurių patyčių ir išnaudojimo. Gal mums pasisekė, jog pakliuvome į mokyklą ir visi buvome vienodo rango. Be to, dauguma - tautiečiai.
Nors nesu sovietinės ideologijos gerbėjas, ji man atgrasi ir svetima, tačiau padėtį privalau vertinti objektyviai. Galiu atvirai prisipažinti, jog gavęs šaukimą į mums svetimą, priešišką armiją, labai nusiminiau, nes aš jau turėjau supratimą apie ją. Kuomet man buvo 10-13 metų, tėviškėje miške ganiau su draugais karves. Kiekvieną dieną tekdavo susitikti su laisvės kovotojais.
Matėme, kaip jie vargsta savo bunkeriuose. Matėme miško krėtimo operacijas. Vėliau, kuomet jau mokiausi technikume, draugas pasakojo apie Kiauneliškio kautynes, kur reguliari armija ilgai negalėjo įveikti bunkerių net minosvaidžių pagalba. Pasakojo, kaip naktį sunkvežimiais vežė žuvusius rusus, o ryte Švenčionėliuose žmonės regėjo suguldytus išniekintus partizanų kūnus. Turint omeny tokią patirtį, nesunku nuspėti, su kokia nuotaika aš tuomet vykau į nežinomybę.
Šios mano laiškų ištraukos nors kiek atspindi realią padėtį sovietinėje armijoje jau po partizaninio karo Lietuvoje. Prisipažįstu, jog mano nuogąstavimai neišsipildė. Gal todėl, kad aš niekuomet nepainioju dviejų dalykų: ideologijos ir paprastų žmonių. Nesvarbu, kokios tautybės jie bebūtų.
***
1955 m. liepos 23 d. (šeštadienis). Laba diena, mieloji. Tavo laiškutį gavau prieš porą dienų, tačiau vis neradau laiko atsakyti. Labai jau mus prispaudė. Vakar buvome šaudykloje. Rezultatai visai neblogi. Aš Tau jau rašiau, kaip man nutiko, kuomet šaudžiau iš automato pirmą kartą. Labai prastai mačiau automato taikiklį, o taikinys iš viso susiliejo į baltą dėmę. Beveik visos kulkos smigo „į dangų“. Karininkas sakė: „v moloko“. Dabar šaudau iš kairio peties, taikausi kairiąja akimi, ir viskas puiku. Niekam čia nerūpi, kaip tu šaudai. Svarbu, kad pataikai. Tokią atvirkštinę simuliaciją sumaniau todėl, kad nenorėjau patekti į strojbatą, kitaip tariant, į statybininkų būrį, kur surenkami visi nevykėliai.
Praėjusį sekmadienį buvo labai puiki diena, todėl nemaža mūsų šutvė surengė kelionę į kalnus. Čia į tuos artimesnius, uolinius. Jie neaukšti, gal iki pusės kilometro aukščio. Kaip malonu pasikarstyti po stačias uolas! Užlipę į kalno viršūnę, sumanėme tokią avantiūrą. Išjudiname kokį nors didžiulį uolos gabalą ir leidžiame į apačią. Šis, triukšmingai dardėdamas pakeliui dar pasiglemžia kitas uolų atplaišas. Ta dirbtinė akmenų lavina nurieda net iki kalno papėdės. Žodžiu, įspūdis pritrenkiantis. Laimė, kad ten apačioje nieko nepritrenkė!
Per septynetą mėnesių pavyko neblogai susipažinti su miesteliu ir vietiniais gyventojais. Kartą apsilankiau netolimame kaime, pabendravau su vietiniais gyventojais. Jiems papasakojau apie Lietuvą, o iš jų daug sužinojau apie šią egzotišką kalnų šalį.
Tokmako gatvelės dulkėtos, tačiau išsidėsčiusios taisyklingais keturkampiais. Namukai nedideli. Visur tvoros ir varteliai.
Čia gyvena ne vien kirgizai. Nemažai yra rusų, čečėnų ir dunganų. Pastarieji čia pateko iš Kinijos labai seniai. Jie save laiko gausios kinų etninės grupės – hujų dalimi. Dunganų papročiai itin archajiški. Dar neseniai jų mergaitėms vystydavo kojų pėdas, kad šios būtų mažos. Išskyrus rusus, visi čionykščiai gyventojai musulmonai. Aršiausi čečėnai. Su jais geriau neprasidėti. Kai kurie nuolatos nešiojasi peilius. Jie į Kirgiziją atvyko iš Kaukazo prieš 11 metų.
Kirgizai, dunganai ir čečėnai vartoja skirtingas kalbas. Tiesa, visi jie daugiau ar mažiau, moka ir rusiškai. Tuo tarpu kirgizai, kazachai, uzbekai ir turkmėnai kalba tiurkų kalba, todėl tarp jų yra tik nedideli dialekto skirtumai. Žodžiu, beveik visi Vidurinės Azijos gyventojai (išskyrus tadžikus) gali nesunkiai susikalbėti.
Kirgizai dažniausiai kresni, žemaūgiai. Jie puikūs raiteliai. Iki revoliucijos buvo daugiausia klajokliai. Gyveno jurtose, augino bandas avių ir arklių. Žiemos metu apsistodavo slėniuose, o vasarą keliaudavo į kalnus. Vaikai jau nuo mažų dienų mokėjo joti. Žodžiu, buvo tikri džigitai. Tačiau prasidėjus kolektyvizacijai, valdžia juos atpratino nuo klajonių. Susikūrė kolūkiai ir kirgizai daugiausia tapo sėslūs.
Žinoma, dar gali pamatyti vieną kitą jojantį ant arklio. Tačiau jis ne klajoklis, o kolūkietis arba tarybinio ūkio darbininkas. Nesvarbu, žiema ar vasara, jis šiltai apsirengęs, o ant galvos pūpso tokia įdomi šilta kepurėlių. Teko ragauti jų nacionalinių patiekalų: šorpo (bulvienė su aviena) ir beš barmako (virta aviena su miltiniais mažais blyneliais). Turiu prisipažinti, jog man jis nelabai patiko, bet jie sako, jog tai sveika. Žmonės labai malonūs ir vaišingi.
Kirgizijos gamtovaizdis labai skiriasi nuo mums įprasto lietuviško. Ne vien tuo, jog čia dangų remia snieguoti kalnai. Beveik nėra čia ir miškų. Kalnuose gyvena kalnų ožiai. Tokie su dideliais, riestais ragais. Sako yra vilkų ir lokių. Kartą teko net karininkams padėti tuos ožius medžioti.
Vienas miestelio gyventojas sykį manęs klausė, kokia kalba mes dainuojame - ar vokiškai? Jie teigė, jog mūsų dainos labai gražios. Didžiąją gyventojų dalį sudaro seniai ir vaikai. Mažai yra vidutinio amžiaus vyrų. Pasakojo, jog jų daugelis negrįžo iš karo.
Praėjusiame laiške aš tau nedrįsau parašyti, jog prieš mėnesį vos nenuskendau Ču upėje. Mieloji, man gėda prisipažinti, tačiau prieš kariuomenę aš nemokėjau plaukti. Nuvažiavęs prie Žaliųjų ežerų, į vandenį eidavau tik su tokiu pripučiamu guminiu ratu, kurį prisitvirtindavau ant nugaros. Čia teko išmokti plaukti, nes daug dėmesio skiria sportui, ypač plaukimui. Niekas neklausė - ar nori, ar nebijai vandens. Sužinojau pagrindinius elementus: nebijoti panardinti po vandeniu galvą, rankų delnais ir kojų pėdomis jausti spaudimą į vandenį (kitaip tariant, jausti vandens keliamąją galią) ir išmokti ant vandens ramiai gulėti.
Pasirodo, tai visai paprasta. Taip sakant, išmokau baseine neblogai plaukti ir nerti į vandenį nuo bokštelio. Tačiau vienas dalykas plaukti baseine, o kitas – sraunioje kalnų upėje. Ši upė labai keista. Ji neturi deltos, kuri būdinga daugumai upių. Prasideda gretimuose kalnuose, o baigiasi Moikiumo dykumoje Kazachstane. Toje dykumoje ji tiesiog išnyksta.
Dalis vandens susigeria į smėlį, o dalis išgaruoja. Kartais, kai kalnuose būna liūtis ar tirpsta sniegas, ši upė stipriai patvinsta. Iš seklaus, vos gyvo upeliūkščio ji virsta galingu ir plačiu vandens sriautu. Birželio mėnesį mes keliese nutarėme išbandyti savo jėgas šioje patvinusioje kalnų upėje. Nusimetėme rūbus ir nėrėme į tą siaučiančią vandens stichiją.
Nors buvo labai baisu, tačiau nė vienas nenorėjome pasirodyti bailiu. Sunku net nupasakoti, koks buvo jausmas. Atrodo, kad mane pačiupo velnias ir strimgalviais neša kažkur į bedugnę. Svarbu tik išsilaikyti ant vandens, o irtis visai nereikia. Galinga, kriokianti vandens srovė taip neša, kad kranto uolos tarsi kaleidoskope mirga skriedamos pro šalį. Tik vargais negalais pavyko išvengti pavojingo susidūrimo. Viename staigiame posūkyje galinga srovė manęs vos nepribloškė prie kranto uolų. Būčiau tikrai praradęs sąmonę. Šiaip taip pavyko prisiirti prie lėkšto kairiojo kranto. Iš vandens išlipau vos gyvas. Niekam nelinkėčiau tokios pamokos.
Tarnyba kol kas sekasi puikiai. Tik labai vargina budėjimai. 4 valandas stovi sargyboje kur nors lauke arba kareivinėse. Po to tiek pat laiko ilsiesi, o vėliau ruošiesi sargybai. Nakties metu labai ima miegas, todėl stengiesi judėti. Kartais darže nusiskini diską saulėgrąžų ir gliaudai.
Statutas tą draudžia, tačiau naktį niekas nemato. Net įlindęs į sunkvežimio kabiną pasėdi. Tik reikia saugotis, kad neužkluptų sargybos viršininkas. Pailsi kojos, nes stovėjimas ar vaikščiojimas gerokai vargina. Tačiau romantikos čia netrūksta. Laukuose naktį girdisi šakalų lojimas ar asiliukų (išakų) bliovimas. Žodžiu, tokia savotiška idilija ir puiki proga apmąstyti ne tiktai savo gyvenimą bet ir visas mūsų pasaulio problemas. Nariadų be eilės (nežinau kaip lietuviškai pasakyti – gal paskyrimų?) negaunu, nes stengiuosi nedaryti akivaizdžių prasižengimų. O tie nariadai ne itin malonūs. Reikia valyti tualetus, skusti bulves ir t.t.
Rusas iš Pskovo srities, Sergejus turi armoniką, todėl dažnai mus palinksmina. Bandžiau groti ir aš. Išmokau visiems žinomą melodiją: „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio…“. Tą pačią melodiją turi rusų daina apie klajoklį prie Baikalo. Nors vidurinėje mokykloje mus mokė muzikos, tačiau tie dalykai man buvo sunkiai įkandami, todėl taip ir neprilipo. Sergejaus pamokos paremtos daug paprastesniu principu. Jis armonikos klavišus sužymėjo numeriukais , kuriuos reikėjo spaudyti eilės tvarka. Žinai, gavosi visai neblogai!
Kai kurie vyrukai apsilanko šokiuose, kurie vyksta sekmadienį kažkur miestelyje. Ta proga papasakosiu Tau pikantišką istoriją. Vienas mūsiškis ten įsimylėjo vietinę mergiotę. Nežinau, kokiu būdu apie šią sūnelio avantiūrą sužinojo jo tėvai Lietuvoje ir parašė jam labai rūstų laišką su tėviškais pamokymais ir pagraudenimais. Tame laiške mylintys tėveliai vaizdžiai nupiešė tos panelės vaizdą. Atrodo, lyg jie tą panelę gerai pažintų, žinotų ne tik jos išvaizdą, bet ir higieninius įpročius.
Tų žodelių, kuriuos tėveliai rašė savo sūneliui, aš čia nekartosiu, nes jie nelabai padorūs. Nežinau, kieno dėka anas laiškas tapo vieša paslaptimi. Vyrai garsiai jį citavo, aptarinėjo, diskutavo, šaipėsi iš įsimylėjėlio ir visi kvatojo net už pilvų susiėmę! Anam nebuvo labai linksma. Jis gerokai pyko ant tokių nedraugiškų draugų. Juk ne taip paprasta ir lengva pačiam pasišaipyti ar pasijuokti iš savęs. Tuomet ir kitiems užgęsta noras šaipytis.
Augute, miela mano svajone. Atmink, kad mintimis aš visada su Tavim. Nors Tu ir toli, mano sielos vartai Tau atviri visados. Sudiev brangioji. Nekantriai lauksiu Tavo laiškų, kurie mane be galo pradžiugina ir nors trumpam nukelia į tolimą ir tokią mielą Tėvynę, kurios aš be galo ilgiuosi.