Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis.
Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…
Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nors apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą.
Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.
Šiuo požiūriu Umberto Eco aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami.
Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
