Toje karalystėje egzistavo dvi žmonių grupės, tiksliau, kategorijos - būta žmonių ir nelabai žmonių. Nora ir Lukas buvo žmonės - kvepiantys, tvarkingi, populiarūs feisbukuose, savo mintyse, ir, kartais, realybėje. Jie žinojo savo vertę - mat juos supo nelabai žmonės, drįstantys atrodyti estetiškai pasibaisėtinai, nesusisušukavę, miegoję mažiau, nei reikalauja grožio miego standartai, apaugę lašiniais ir dargi dvokiantys kažkuo, kuo Lukas ir Nora niekada nedvokdavo.
Tokius nelabai žmones Nora ir Lukas stengdavosi pamokyti patikimiausiu ir pasaulyje labiausiai pripažintu būdu - patyčiomis. Juk savaime aišku, kad Nora turėjo moralinę teisę savo niekam tikusias klasiokes paprotinti, jog jos pernelyg laimingos būdamos savimi ir kad pasiektų Tobulumą, turėtų elgtis, atrodyti ir mąstyti kaip ji. Lukas irgi nebuvo koks kvailys, o labai perspektyvus trečiakursis, savo brandos išraiška pasirinkęs nuspręsti kaip, kam ir kiek mokytis ir miegoti, kaip rengtis ir kvepėti ir kada jaustis gerai ir blogai.
Kartais (keturiais atvejais iš penkių) Lukui ir Norai nepavykdavo įtikinti nelabai žmonių savo tobulomis dieviško laimingo gyvenimo tiesomis, nes aplinkiniai dėl nesuprantamų priežasčių jų vengdavo. Tada jiedu sugalvojo savo mintimis pasidalyti su kitais internete. Nora jau buvo prie jo pratusi - mėgdavo įsiamžinti feisbukuose, o Lukui iš grupiokių traukinio suvažinėtais veidais plūdo užuojautos žinutės.
Realybė kitokia, nes ji skiriasi nuo narcizų egocentrinių fantazijų. Niekam nepatinka mažieji karaliai ir karalienės, gyvenimą matantys tik dviem spalvomis - balta ir juoda. Jeigu jiems patiems būtų gerai, jie nevirkautų atvirai demonstruodami savo primityvų bukumą, pramiežtą gera porcija tuštybės ir egoizmo. Kai žmogus kitame pirmiausiai mato, kiek šis valandų miegojo ir kada plovė plaukus, o ne bando įžvelgti jo gerąsias savybes, tai žmogui jau kažkas negerai, jis genda kaip žuvis.
Priimta sakyti, kad tokie žmonės - supuvę iš vidaus. Jeigu aš nusiperku silkę, palaikau ją parą šilumoje, tada išdabinu ir iškvėpinu, ji netampa kažkuo kitu, kaip tik ta pačia supuvusia silke su gražiais skudurais ir brangiais kvepalais. Taip ir Nora netampa geresnė už savo klasiokes, kurios, galiu galvą guldyti, gyvena žymiai geresnį gyvenimą, nes leidžia sau džiaugtis juo būdamos tokios, kokios yra, o ne darydamos iš savęs psichotines paranoidines grožio karalienes.
Lukas irgi neturi nė menkiausios teisės kažkam įrodinėti, jog šis yra blogesnis už kitus. Priešingai, suaugęs žmogus turėtų labiau rūpintis savo paties gyvenimu, nes intrigėlės ir užgauliojimai yra ne brandos, o sutrikusio vystymosi požymis, kuriuo Lukas didžiuojasi. Galop, Lukui vertėtų prisiminti, jog jokiam tikram vyrui neapsivers liežuvis niekinti moterį ir kitus žmones apskritai.
Be to, jis turėtų nesivaidyti mintimis apie lyderystę, nes pats toli gražu neturi lyderio savybių. Geram lyderiui svarbu suburti vieningą komandą. Luko komandoje nebūtų gerų specialistų sutaršyta šukuosena, bet tarpusavio rietenų pakaktų iki valios. Kaip tokios komandos su narciziškai iškreipta pasaulėžiūrą turinčiais lyderiais dirba ir iriasi į priekį, nė sakyti nereikia.
Iš šios pasakos, vis dėlto, kiekvienas gali pasimokyti kažko gero. Štai aš džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nėra norų ir lukų ir nesijaučiu dvasiškai nuskurdęs. Turbūt, reikėtų jiems už tai padėkoti, juk grožio karalienėms ir ateities lyderiams patinka pagyros, tiesa?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
