Vilniečiai žino, jog jis nėra pavojingas. Kas su juo kalbėjo, tikrai neįžvelgė psichinio žmogaus kliedesių. Aiškiai yra matoma tik baimė ir nepasitikėjimas žmonėmis. Garantuoju, jog tai iššaukė jo motina, kuri už jį nusprendžia, jog Vitas yra psichinis ligonis ir jam žūtbūt reikia gydytis, kuri nuolat norėjo jam vadovauti.
Neatmesčiau, kad prie žmogaus savivertės naikinimo prisidėjo ir buvusi žmona, bet čia sunku kažką konkrečiai pasakyti. Jei atsirastų atsakingas asmuo, kuris turėtų kompetencijos išaiškinti šiam žmogui, jog jis neprivalo bijoti nei motinos, nei aplinkinių, kurie gali jį uždaryti priverstiniam gydymui, jog jis turi pakankamai pinigų įsigyti asmeninį būstą ir pradėti naują gyvenimą ir tikrai neprivalo apie tai informuoti savo motinos ar kitų artimųjų,- jis tikrai sutiktų.
Šiuo metu matau tik baimės ir nepasitikėjimo savimi kupiną asmenį. Pavojaus ar ligos tikrai nematau. Matau tik sugniuždytą žmogų, kuriam išplautos smegenys, jog jis viskuo netikęs: išrankus, - net lašiniai motinos rūkyti netinka! (o kodėl jis privalo juos mėgti?), greitai užpykstantis, užgaulus (90 proc. žmonių yra tokie).
Dredas nori atsiriboti nuo tėvų ne be reikalo, o dėl to, jog jam atsibodo, jog kažkas už jį vadovaus kaip jam gyventi, ką jam daryti. Labai graudžiai ir apgailėtinai skamba Dredo motinos žodžiai, jog jis toks išrankus, kad pas ją prašo nupirkti brangių cigarečių, - neva pigios netinka. Jis taip elgiasi tik todėl, kad jis aiškiai protestuoja prieš motinos elgesį.
Paprašydamas brangių cigarečių, jis aiškiai parodo savo motinai, kad jei pati važiuoji pas mane ir pati siūlaisi suteikti pagalbą, tai nedejuok, jog paprašysiu kažko, kas tau pasirodys keista. Prašydamas brangių cigarečių, jis netgi galimai nori atbaidyti motiną nuo minties dar kada nors pas jį važiuoti. Straipsnyje apie Dredą aiškiai pasakyta, jog jis nekaulija nei cigarečių, nei pinigų iš praeivių. Aiškiai suprantame, jog jis paniškai bijo motinos, jog ji jį per prievartą uždarys į ligoninę.
Tokia baimė neatsiranda iš niekur. Ji atsiranda tada, kai ilgą laiką žmogumi yra manipuliuojama ir gąsdinama. Ypač lengvai žmogų nuteikia artimieji, kurie patys pradeda „gydyti ar nustatinėti“ ligas. Šiuo atveju, mes aiškiai matome, jog motina pati nusprendė, jog sūnus yra psichinis ligonis.
Apmaudu, kad psichiatrai Dredui šios diagnozės neparašo. Kažin, kodėl? Matyt, kad mato, jog jos nėra. Palikite ramybėje savo sūnų, nes garantuoju jog tik jūsų dėka jis pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. Jei visgi motiniški instinktai kartais suveiks ir nuspręsite vėl pas jį nuvažiuoti, tai būkite gera, - atsiprašykite sūnaus už vadovavimą, kaip jam gyventi, atsiprašykite už tai, kad nustatėte jam ligas ir reikalavote gydytis.
Nustokite jam vadovauti ir gąsdinti, nustokite stebėtis, kad jam nepatinka jūsų rūkyti lašiniai (įtariu, jog ir man jie nepatiktų), nustokite spręsti už jį, ką jam daryti su jo pinigais. Žinote, kodėl jis neparašo įgaliojimo, kuris suteiktų jums jo pinigus valdyti? Todėl, kad jis jumis nepasitiki. Kai žmogus nustoja pasitikėti savo tikra motina, tai jau yra akivaizdžiai kažkas ne taip tarpusavio santykiuose.
Jei važiuosite pas jį ir pati siūlysitės nupirkti jam cigarečių, nepriekaištaukite, jog jis išrankus, nes juk ne jis pas jus atėjo kažko kaulyti.
Galų gale, tame straipsnyje pasigedau vieno vienintelio rūpestingos motinos bruožą atitinkančio sakinio, kuriame būtumėte užsiminusi, jog siūlote sūnui grįžti pas jus į tuščią antrą aukštą ir pasižadate jam nevadovauti kaip gyventi, ką daryti, kaip tvarkytis ar ką valgyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
