Kartu su linkėjimais atėjo ir kita mintis - kaip gaila, kad daugelis iš mūsų, paprastų ir neturtingų žmonių, niekada neturės tokių galimybių gydytis. Istorija, kurią noriu papasakoti, yra šiek tiek pasenusi. Viskas vyko prieš dvejus metus. Gali būti, kad dabar sveikatos apsaugos sistemoje daug kas pasikeitė. Nors vargu ar į gerąją pusę. Nuo to momento, kai mamai rado glioblastomą, iki jos mirties praėjo labai mažas laiko tarpas. Jos kova už gyvybę tęsėsi septynis mėnesius. Keturis iš jų ji praleido ligoninėje, dvi savaites – sanatorijoje, du mėnesius – namuose ir paskutines dvi savaites – paliatyviosios slaugos centre. Atrodo, padarė viską, kas galėtų padėti pasveikti. Deja, taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Mes su mama niekada nebuvome artimos draugės. Esu iš tų vaikų, kuriuos gyvenimas nelepino tėvų meile. Bet kai mama susijaudinusi paskambino ir paprašė pagalbos, neabejodama atsiliepiau į prašymą. Negalėjau ištverti jos skausmo. Nuraminau ir pažadėjau išgelbėti nuo mirties slapta tikėdamasi, kad būtent tokiu būdu pagaliau sugebėsiu pelnyti jos meilę. Tą pačią dieną pasikalbėjau su neurochirurgu, užsirašiau galimos ligos pavadinimą ir grįžau namo. Prisijungiau prie interneto su viltimi surasti veiksmingiausią gydymo būdą. Pirmoji informacija pribloškė. Diagnozė negailestinga. Permečiau akimis medicininę literatūrą, liaudies patarimus. Peržiūrėjau operacijos metu filmuotą medžiagą tam, kad turėčiau supratimą, su ko teks kovoti. Atradusi kelis, kaip buvo parašyta, veiksmingus receptus, puoliau ieškoti reikiamų sudedamųjų dalių ir gaminti antpilus. Žinau, kad tai vaikiška – tikėti, jog liaudies medicina išgelbės nuo mirties. Bet jeigu žolelės nekenkia, o tik, nors ir psichologiškai, kažkiek padeda atlaikyti oficialiosios medicinos gydymą, tai kodėl gi jomis nepasinaudojus? Nuvežiau arbatėles mamai į ligoninę ir išgirdau: neurochirurgui reikia duoti kyšį – 1000 Lt. Susinervinau. Sakau, kam mokėti tokius pinigus gydytojui už tai, ką jis ir taip privalo padaryti?
Mano žodžių niekas nepaisė. Kyšis buvo duotas. Operacija atlikta. Į klausimą, gal galite ką patarti – tik rankų skėsčiojimas ir siuntimas į onkologijos skyrių. O ten – eilės, abejingumas, informacijos stoka. Tik dėl mano užsispyrimo ir kyšių pavyko kuo greičiau padaryti spindulinei terapijai reikalingą galvos kaukę ir laiku paguldyti mamą į Kauno klinikas. Atvykus į onkologijos skyrių mums teko visą dieną laukti lovos. Koridoriuje, tiesiog ant fotelių, tarp krepšių mama valgė slaugytojų atneštus pietus ir vakarienę. Tai turėjo ištverti pensinio amžiaus žmogus po sunkios galvos operacijos. Vėliau pastebėjau, kad tai dažnas reiškinys – laikyti ligonius koridoriuje. Kodėl tinkamai nesuorganizuoja guldymo į stacionarą, taip ir nesupratau. Čia pinigų rinkimas sėkmingai tesėsi toliau. Nori nemokamų sauskelnių ir pagalbos jas užsimaunant – kyšis. Nori informacijos ir dėmesio – kyšis. Nori chemoterapijos – kyšis. Sanatorinio gydymo – be problemų. Tik žinok, kas tau priklauso, ir žinok, kam duoti ir kiek. Iš pradžių sunkiai susigaudžiau sistemoje. Bet vėliau išmokau ir ėjau kiaurai.
Perskaičiau, kad sergant glioblastoma kartu su spinduline terapija būtinai reikia taikyti ir brangią chemoterapiją. Kreipiausi į gydytoją su prašymų ją paskirti. Prašymas suveikė. Net nežinau, kas labiau padėjo – pinigai ar mano informuotumas ir savo teisių žinojimas. Apmaudu, bet vaistai sukėlė sunkų šalutinį poveikį. Nusilpo mamos kraujas. Po kaulų čiulpų tyrimo chemoterapiją teko nutraukti. Gydymo pabaigoje, norėdama išpildyti mamos norą paskutinį kartą pamatyti jūrą, išsireikalavau priklausantį reabilitacinį gydymą Palangos sanatorijoje. Grįžus iš jos namo, prasidėjo mūsų tikri vargai. Gyvename kaime. Iki rajoninio centro – 50 km, iki apskrities – 100 km. Tad greitos pagalbos sulaukti nėra kur. Šeimos gydytoja tik paskiria reikalingus vaistus ir palydi žodžiais – susitvarkysi.
Mamai ligos metu pasunkėjo cukraligė. Reikėjo leisti insuliną. Niekas neparodė, kaip tai daryti. Pasakė – durk į pilvą ir savarankiškai koreguok insuliną pagal cukraus kiekį kraujuje. Gerai, kad moku greitai orientuotis aplinkoje. Peržiūrėjau keletą vaizdo pamokų ir išmokau suleisti reikiamą vaistų doze. Neįsivaizduoju, ką mano vietoje turėtų daryti žmogus, visai nieko nesusigaudantis medicinoje? Po savaitės gydymo namuose mamos sveikata pradėjo blogėti. Iki paskirtos neurochirurgo konsultacijos dar buvo likę du mėnesiai. Mačiau, kad mama neištemps iki to laiko. Ir iš tikrųjų – po kelių dienų ji prarado sąmonę. Skambinau į greitąją pagalbą. Ten išgirdo diagnozę ir atsisakė važiuoti. Patarė kreiptis į šeimos gydytoją. Ji atvažiavo – sulašino hormonus. Smegenų patinimas atslūgo, ir mama atsigavo.
Matydama ją tokios būsenos, supratau, jog auglys auga. Paskambinau neurochirurgui ir papasakojau apie slegiančias problemas. Jis išklausė ir liepė neskubinant įvykių laukti paskirtos dienos. Apsiriko – ne su paklusnia susidūrė. Sulaukiau sekmadienio, paaiškinau mamai situaciją ir paprašiau apsimesti labiau sergančia. Ji mane suprato. Gerai, kad liga kol kas nebuvo atėmusi iš jos proto. Toliau – iškviečiau greitąją pagalbą nesakydama tikros diagnozės. Atvažiavusiai gydytojai daviau pinigų, ir mus nugabeno į rajoninę ligoninę. Pirmadienį gydytoja apžiūrėjo mamą ir patvirtino mano įtarimus: auglys auga. Gali būti reikalinga antra operacija. Paprašiau perkelti mamą į Kauną. Aišku, ne už dyką.
Nežinau, kokią aferą prasuko gydytoja, bet mus su greitąja pagalba tiesiai iš ligoninės nuvežė į Kauno klinikų priėmimo skyrių. Tai – 100 km nuo rajono centro. Iškviestas neurochirurgas labai nustebo pamatęs mane ir mano mamą. Niekaip nesuprato, kaip mes patekome į priėmimo skyrių. Peržiūrėjo padarytas nuotraukas ir atsisakė operuoti auganti auglį. Pasiteisino: nėra prasmės kankinti senyvo amžiaus žmogų. Pasiūlė gydytis chemoterapija. Paaiškinau, kad ji mamai netiko. Tada ir išgirdau: „Reikia domėtis, kokius vaistus geriate." Neva tuo metu ligoninės įsigijo ne originalius brangius vaistus, o tik jų pigesnius pakaitalus, nuo kurių gerokai dažniau pasireiškia stiprus šalutinis poveikis. Likau šokiruota. Išeina, kad mama prarado galimybę pasveikti tik dėl nekokybiškų vaistų? Ta pačia greituke už papildomą mokestį nieko nepešusios grįžome namo. Nuo mamos informaciją apie toliau augantį auglį ir nekokybiškus vaistus nuslėpiau. Nenorėjau skaudinti. Kurį laiką mes dar nenuleidome rankų - mama vartojo įvairias liaudiškas priemones. Bet tai nepadėjo. Paskutiniąsias dvi savaites mama, būdama be sąmonės, praleido slaugos namuose. Ten ją paguldžiau todėl, kad nesugebėjau viena pakeisti sauskelnių. Po mamos mirties labai sunkiai atsigavau, nes ilgą laiką jaučiausi kalta. Dėl to, kad neištesėjau duoto pažado, kad neišgelbėjau nuo mirties, nors stengiausi kaip įmanydama. Kad pasitikėjau gydytojais, kad nesuradau stebuklingo recepto. Tikiuosi ji nepyksta ant manęs ir kitam pasaulyje ilsisi ramybėje, nepamiršdama iš viršaus globoti Žemėje likusių savo vaikų ir anūkų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
