Užaugo sūnus, reikėjo pinigų jo studijoms, ant kulnų lipo kreditoriai, o namuose - depresuojantis vyras. Sukausi kaip įmanydama.
Niekam aš nesiskundžiau, bandžiau viską išspręsti viena, bet neįvertinau savo jėgų, į galvą pradėjo lysti blogos mintys, praradau gyvenimo džiaugsmą ir nežinau, kas būtų buvę toliau, jei savo gyvenimo kelyje nebūčiau sutikusi Šarūno, kuris apsupo meile, dėmesiu, ištiesė pagalbos ranką. Aš atsitiesiau, esamos problemos pasidarė ne tokios baisios, gyvenimas vėl tapo spalvotas, būdama brandžia moterimi vėl įsimylėjau.
O, Dieve, koks nenusakomas jausmas! Jausmas buvo abipusis. Jis buvo našlys, neseniai praradęs mylimą žmoną, kuri ilgai ir sunkiai sirgo. Abu buvom labai pavargę nuo gyvenimo peripetijų, abiem reikėjo meilės, ramybės, todėl jausmas buvo toks stiprus...
Po mėnesio Šarūnas pasiūlė gyventi kartu. Čia prasidėjo problemos. Jis gyveno Klaipėdoje, aš Kaune. Mano sūnus mokėsi 12 klasėje, namuose - vyras, kuris negalėjo susitvarkyt su depresija...
Dievinau Šarūną, bet atsakomybės jausmas už šalia manęs esančius žmones buvo dar stipresnis, todėl pasiūliau taip neskubėti ir palaukti mums palankesnio laiko.
Dvejus metus slėpiau santykius nuo šeimos. Šarūnas pavargo. Reti susitikimai dėl didelio atstumo, mano neryžtingumas palikti šeimą - visa tai buvo ne mano naudai. Jis pradėjo susitikinėti su kita moterimi.
Maniau, kad mano gyvenimas baigtas, žemė slydo iš po kojų, prieš tai buvusios problemos pasirodė tokios menkos prieš šią. Mane ištiko nervinis priepuolis, iš darbo išvežė su greitąja.
Ėjo laikas, nebuvo dienos, kad jo neprisiminčiau. Sunkiai, bet po truputį pradėjau atsigauti...
Išsiskyriau su vyru. Vyras nežinojo tikrosios skyrybų priežasties, sakiau, kad taip reikia, nes tik taip apsaugosim likusį turtą nuo kreditorių, neužteko jėgų viską pasakyti...
Skyrybos įvyko abipusiu susitarimu. Išsiskyrusi galėjau pradėti kurti naujus santykius, nesipykdama su savo sąžine.
Nebenorėjau gyvent su vyru kaip pora, nes kaip vyro jo nebemylėjau,bet jis rūpėjo kaip sūnaus tėvas, žmogus, su kuriuo pragyvenau 23 metus. Norėjau viską nutraukt kuo neskausmingiau. Vyras susirado darbą Klaipėdoje, grįždavo retai, ryšys silpnėjo, ir tai mane tenkino.
Aš pradėjau susitikinėt su kitais vyrais, pasirodo, buvo dar vyrų ir be Šarūno. Sutikau Julianą, kuris buvo labai artimas mano sielai, tik jis buvo užsienietis. Norėdama užmiršti Šarūną leidausi į avantiūrą, nemokėdama kalbos sutikau su juo praleisti kartu atostogas.
Buvau darbe, atlikinėjau paskutinius darbus prieš atostogas, kai į kabinetą tikrąja ta žodžio prasme prasispraudė pasiuntinukas su didžiule rožių puokšte. Puokštė buvo įspūdinga – iš 101 rožės žiedo, joje radau raštelį: „Už tave geresnės nėra“.
Laikiau puokštę ir negalėjau pajudėti iš vietos, nors siuntėjas nepasirašė, bet aš žinojau, nuo ko ji. Nuo Šarūno. Netrukus pasigirdo skambutis, skambino Šarūnas. Negalėjau atsiliepti, tik žiūrėjau į ekraną su mirksinčiu jo vardu, atsiliepiau. Mano balsas drebėjo, o jis kalbėjo ryžtingai ir aiškiai, paprašė susitikti.
Julienas jau buvo pakeliui, reikėjo jam viską paaiškinti ir tikėtis, kad supras. Jis suprato, tai buvo nuostabus žmogus, vertas pagarbos, mes pažadėjome pasistengti likti draugais.
Su Šarūnu nunešėm pareiškimus tuoktis, apie santuoką turėjau pagaliau pranešti sūnui, buvusiam vyrui, artimiesiems, Tai buvo baisiausios dienos mano gyvenime, bet dabar jau buvau pasiryžusi viską iškentėti, kad tik būčiau kartu su Šarūnu. Sūnus baiginėjo kolegiją, žinojau, kad greit būsiu jam nebereikalinga, bet vaikai - egoistai. Jis manęs nepalaikė ir pasakė, kad turiu džiaugtis, jog esu moteris, nes kitu atveju...
Buvęs vyras pradėjo šantažuoti, nustatinėti prieš mane sūnų, bet aš šį kartą buvau pasiryžusi apginti savo meilę ir tvirtai laikiausi savo sprendimo.
Deja, Šarūnas nebuvo toks tvirtas, netikėto tėvo sprendimo Šarūno sūnus nesugebėjo priimti ramiai, jis pagrasino pabėgti iš namų. Manau, kad Šarūnas padarė klaidą sūnaus atžvilgiu, jis turėjo prieš priimdamas šį sprendimą pasitarti. Jie ilgą laiką turėjo tik vienas kitą, juos siejo stiprus ryšys, o dabar svetimas žmogus netikėtai sugriaus jų idilę...
Sūnų Šarūnas dievino ir pasirinko jį, mes atsiėmėm pareiškimus tuoktis. Jis dar kartą išdavė mane, mano meilę jam... Skausmas buvo mažesnis nei po pirmos išdavystės, nes aš žinojau, kad kažkur labai toli yra žmogus, kuris atsilieps, jei tik jį pašauksiu, ir padės man pasveikti.
Aš vėl pradėjau bendraut su Julianu, nes kitaip būčiau neišgyvenusi. Jo meilė, dėmesys, pagarba man leido primiršti Šarūno išdavystę. Julianas pakvietė pas save į svečius, jis gyvena egzotiškoje saloje. Sutikau, nes norėjau kuo greičiau pamiršti Šarūną, o ir mano finansinės galimybės niekad neleistų aplankyti tokių tolimų kraštų, pradėjau ruoštis kelionei, mokytis anglų kalbą.
Artėjo išvykimo laikas, bet Šarūną prisimindavau dar labai dažnai.
Prieš kelionę nutariau aplankyti tetą, kuri gyveno Klaipėdoje. Tai miestas, kuris man daug reiškė, nes jame sutikau savo meilę – Šarūną. Pirštai patys surinko jo numerį, matyt, taip turėjo būti, jis pakvietė užsukt pas jį į namus puodeliui kavos. Likau nakčiai, supratom, kad visą tą laiką mes mylėjom vienas kitą... Nors šalia būdavo kiti žmonės, bet mūsų širdyse vis dar ruseno meilė vienas kitam.
Kartu sutikome Naujus metus, Šarūnas pasipiršo, kartu buvo jo sūnus. Tikėjausi, kad jau atėjo istorijos pabaiga. Gyvenimas labai trumpas...
O šiandien atėjo į darbą man pažįstamas vyras ir pasakė, kad vakar mirė jo žmona... Jie buvo tokia graži pora, taip vienas kitą saugojo, mylėjo. Prieš du mėnesius, tik po jos 70 metų jubiliejaus, sužinojo apie baisią ligą, kuri amžiams išskyrė. Jis nuleido akis slėpdamas ašaras ir pasakė: „Aš taip ją mylėjau, bet taip retai tai jai pasakydavau“.
Paskambinau Šarūnui ir pasakiau, kaip jį myliu ir kad noriu būti kuo greičiau kartu su juo, nes gyvenimas toks nenuspėjamas.
Gyvenimas ne visiems leidžia dar kartą pajust tą svaigų jausmą - Meilę. Šarūną gyvenimas atsiuntė kaip antrą šansą, nes pirmojo aš neišnaudojau.
Toks pat vardas buvo ir pirmosios mano gyvenimo meilės, kuriam kerštaudama ištekėjau už savo sūnaus tėvo. Ačiū gyvenimui už duotą antrą šansą. Aš juo būtinai pasinaudosiu.