Teisininkė teigia, kad teisė panaudojama šeimai terorizuoti, tėvai nebegali auklėti vaikų pagal savo įsitikinimus, o pakeltas suaugusiojo balsas Švedijoje laikomas vaiko teisių pažeidimu ir prievarta.
Interviu ėmusiai žurnalistei kyla klausimas: kur slypi tokio keisto ir sunkiai protu suvokiamo reiškinio paslaptys? Visiškai sutinku su šiuo klausimu: tokie teiginiai iš tikrųjų skamba keistai ir yra sunkiai protu suvokiami. Nejaugi iš tiesų Švedijos socialinės teisės įstatymai taikomi šeimoms griauti, tėvai laikomi potencialiais nusikaltėliais, o vaikai iš jų atimami be galimybių susigrąžinti?
Kviečiu pažiūrėti į Švedijos socialinių tarnybų darbą iš arčiau, iš praktinės pusės ir paanalizuoti, iš kokių tėvų vis dėlto tie vaikai „atimami“ ir kaip tai vyksta! Drįstu mesti tokį iššūkį, nes pati jau kelerius metus visame šitame reikale kunkuliuoju. Švedijoje gyvenu aštuonerius metus, čia baigiau socialinius mokslus. Kelerius metus dirbu su šeimomis, kurioms trūksta tėvystės įgūdžių ir gresia vaikų perkėlimas į kitą šeimą.
Ko nors panašaus į tokią instituciją, kurioje aš dirbu, Lietuvoje nėra, todėl labai sunku tai apibūdinti. Švediškai ta institucija vadinasi „Familjebehandlingshem“, tinkamiausias vertimas, mano manymu, būtų „Šeimų namai“. Į tokias „šeimų namų“ institucijas šeimas atsiunčia socialinės tarnybos, kurių manymu, šeimoms būtina profesionali pagalba. Tai viena iš socialinių tarnybų teikiamų pagalbos formų iškilus ar pasitvirtinus įtarimams, kad vaiko raida ir priežiūra šeimoje nėra tokia, kokia turėtų būti. Kad geriau visa tai suprastume, žvilgtelėkime į Švedijos socialinės teisės įstatymus.
Švedijos socialinės teisės įstatymai
Pagal Švedijos įstatymus, vaikas turi teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, saugumą ir gerą auklėjimą. Tai užtikrinti privalo tėvai arba vaiko globėjai. Tačiau socialinės teisės įstatymai pabrėžia, kad visuomenė taip pat yra atsakinga už vaiko gerovę. Socialinės rūpybos tarnybos privalo rūpintis, kad vaikai augtų geromis ir saugiomis sąlygomis.
Socialinių tarnybų skiriamomis intervencijomis turi būti siekiama palengvinti šeimos užduotį suteikti vaikui materialinį ir emocinį saugumą. Taip pat, glaudžiai bendradarbiaujant su tėvais, socialinės rūpybos tarnybos privalo užtikrinti reikiamą apsaugą, paramą ir pagalbą tiems vaikams, kurie atsiduria pavojingose ir rizikingose situacijose. Tokios situacijos gali būti, kai vaikas patiria fizinį ar psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, ilgalaikes smukdančias patyčias ar kokiu kitu būdu vaiko pagrindiniai poreikiai nepatenkinami.
Pagalba gali būti įvairi: socialinių darbuotojų pokalbiai su tėvais ir vaikais (atsižvelgiant į amžių), tėvų kursai, įvairios konsultacijos ir panašiai. Tačiau jeigu reikiama ir tinkama pagalba negali būti suteikta namuose, socialinės rūpybos tarnybos turi teisę, pasitarusios su tėvais, perkelti vaiką į kitus namus. Jeigu tėvai nesutinka su tokiu perkėlimu, bet socialinių tarnybų nusprendžiama, kad vaiko perkėlimas į kitus namus yra privaloma būtinybė dėl vaiko gerovės, tada gali būti kreipiamasi į teismą dėl laikino tėvų globos teisių apribojimo.
Šitas įstatymas gali būti naudojamas kraštutiniu atveju, kai jokiu būdu neįmanoma gauti tėvų sutikimo, kad suteiktum būtiną pagalbą vaikui kritiniu atveju. Tai gali būti aktualu dviem atvejais: kai vaiko aplinka ar vaiko priežiūros trūkumai ilgą laiką stipriai kenkia vaiko sveikatai ir raidai; ar kai pats vaikas kenkia sau vartodamas priklausomybę sukeliančius preparatus, vykdydamas nusikalstamą veiklą ar dar kaip kitaip sau kenkdamas ir žalodamas.
Turiu pabrėžti, kad, ar būtina laikinai apriboti tėvų teises, privalo nuspręsti teismas. Kas keli mėnesiai turi būti iš naujo peržiūrima, ar toks apribojimas vis dar reikalingas. Jei vaikas perkeliamas į kitą šeimą tėvams sutikus, tėvai turi teisę bet kada paprašyti socialinių tarnybų atlikti tyrimą ir nustatyti, ar galima vaiką susigrąžinti.
Kaip viskas vyksta praktiškai
Taigi kaip visi šie įstatymai taikomi praktikoje? Socialinės tarnybos atsakingos, kad vaikai augtų saugiai ir prideramomis sąlygomis. Įstaigos, dirbančios su vaikais (mokyklos, darželiai ir kt.), privalo informuoti socialines tarnybas, jei kyla įtarimų, kad vaiko gerovei ir saugumui yra iškilusi grėsmė, ar vaiko augimo ir vystymosi sąlygos šeimoje atrodo netinkamos. Kilus įtarimams apie vaikui iškilusią grėsmę, gali ir netgi privalo socialines tarnybas informuoti kiekvienas pilietis.
Kartais patys tėvai prašo pagalbos, suprasdami, kad nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaiku ar suteikti jam to, kas būtina. Gavę pranešimą apie vaiką ar šeimą, socialiniai darbuotojai privalo atlikti tyrimą ir įsitikinti, ar vaiko augimo ir vystymosi sąlygos yra patenkinamos, ar joms yra iškilusi grėsmė. Neretai pasitaiko, kad pranešti įtarimai nepasitvirtina, ir tyrimas nutraukiamas dar pačioje pradžioje.
Teisiškai tyrimas gali užtrukti iki trijų mėnesių. Paskui padaromos išvados ir nusprendžiama, kokia pagalba vaikui ar šeimai yra reikalinga. Kadangi bet kokia pagalba šeimai kainuoja, stengiamasi taikyti kuo pigesnę ir veiksmingesnę pagalbą. Todėl vaikas neperkeliamas į kitą šeimą, vos tik kilus menkiausiems įtarinėjimams.
Pirmiausia dėl to, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų yra skausmingas ir traumuojantis procesas. Tad vaikui iš tikrųjų turi būti ypač blogai, kad jis būtų perkeltas į kitą šeimą. Antra, valstybei tai kainuoja labai didelius pinigus, o ji tikrai neturi jokių interesų darytis verslo iš tokių dalykų. Trečia, įstatymai reikalauja, kad būtų išbandytos visos įmanomos pagalbinės priemonės prieš imantis šito kraštutinio varianto.
Antras šansas
Viena pagalbinių priemonių yra būtent tokios institucijos kaip „Šeimų namai“, kuriuose ir aš dirbu. „Šeimų namuose“ apgyvendinama visa šeimyna. Dažniausiai tai būna vienišos mamos su vaikais. Šeima gauna savo butą, kuriame gyvena tam tikrą laiko tarpą pagal sudarytą tvarkaraštį. Su šeima dirba profesionali komanda: socialinius mokslus baigę darbuotojai, psichoterapeutai, socialiniai pedagogai.
Tėvai dažniausiai turi įvairių psichosocialinių problemų ir nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais bei skirti pakankamai dėmesio jų poreikiams. Dažnai viskas yra apsivertę aukštyn kojomis. Vaikai būna „užvaldę“ valdovų pozicijas šeimose ir savo riksmais sugeba iš tėvų išsireikalauti visko, ko jie nori. Tokie vaikai vadovaujasi savo prigimtiniais instinktais: ko užsigeidžiu, tą privalau gauti bet kokia kaina.
Gali būti ir atvirkščiai – vaikai įbauginti, prislėgti, nepasitikintys savimi, užsisklendę. Tėvai, kankinami savo problemų, neturi jėgų su jais užsiimti, nustatyti vaikui ribas ir paaiškinti, kas galima ar kaip elgtis tam tikrose vietose, arba visą savo sukauptą įtūžį išlieja būtent ant jų.
Tokie vaikai nemoka valdyti savo emocijų – ir nekalčiausias „ne“ gali jiems būti sunkiai, su dideliais emociniais proveržiais išgyvenamas.
Mūsų tikslas pažadinti tėviškus jausmus savo vaikams: padėti tėvams suprasti vaikų poreikius ir tai, kaip jų pačių problemos bei poelgiai tiesiogiai veikia jų vaikus. Trumpai ir paprastai tariant, mes tėvus mokome, kaip auklėti vaikus. Šeima gauna visokeriopą tiek psichologinę, tiek praktinę pagalbą. Jeigu pabuvę „Šeimos namuose“ tėvai nepadaro pažangos ir niekaip neįstengia pakeisti savo supratimo apie vaiko auklėjimą ir priežiūrą, tada jau nebelieka nieko kito, kaip tik perkelti vaiką į kitą šeimą.
Galiu pateikti vieną pavyzdį: vieniša mama su dviem mažais vaikais išbuvo mūsų „Šeimos namuose“ beveik metus. Per tą laiką mama taip ir nesugebėjo suprasti, kad vaikui išsituštinus reikia pakeisti sauskelnes iškart, o ne po kelių valandų. Ji taip ir nesuprato, kodėl vaikams reikia valgyti pusryčius, valytis dantis, maudytis, kodėl su jais reikia žaisti ir prieš užmiegant skaityti knygutes.
Ji taip ir nesugebėjo atrasti motyvacijos visiems tiems praktiškiems dalykams, ji neįstengė pirmenybę teikti savo vaikams, o ne draugams. Ji taip ir nesugebėjo užmegzti emocinio ryšio su vaikais. Kai praėjus metams mamos elgesyje nebuvo pastebėta jokios pažangos, buvo nuspręsta, kad vaikai negali augti kartu su ja ir būtina juos perkelti į kitą šeimą.
Iš pradžių mama suprato situaciją ir davė sutikimą perkelti vaikus į kitą šeima. Bet vėliau ji apsigalvojo ir sutikimo nebedavė. Socialinės darbuotojos pradėjo rengti laikiną jos globos teisių į vaikus apribojimą. Mama jautėsi drąsiai, mat ji savo sutikimą atsiėmė pasitarusi su advokatu… Advokatas nematė pagrindo, kodėl vaikai turėtų būti perkelti į kitą šeimą, nes mama tikriausiai nutylėjo „nereikšmingas“ smulkmenas…
Būtent su šituo reiškiniu dažnai susiduriame savo praktikoje. Advokatai juk nežino visos tiesos, jie turi tik mamos pasakojimą. Ir, žinoma, geras advokatas sugeba daug ką padaryti ir užginčyti. Dažnai jie gina tėvų interesus ir teigia, kad iš jų vaikai buvo paimti be pagrindo. Žinoma, taip ir turi būti, nes visi turi teisę apskųsti valdžios sprendimus, neretai pasitaiko ir jų klaidų. Bet ar advokatai pasidomi, kokiame mėšle, tiesiogine ta žodžio prasme, vaikai iš tikrųjų sėdi.
Kažin ar nors vienas iš mūsų norėtų augti su tokia mama? Nejaugi tai taip blogai, jeigu valstybė nori savo vaikams užtikrinti jų teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, saugumą ir gerą auklėjimą? Su kolegomis galime tik spėlioti, kodėl ji užsimanė dėl vaikų kovoti būtent šitokiu būdu – teisiniu, o ne rodydama jiems savo meilę, rūpestingumą. Juk jai tie vaikai nerūpėjo visus metus... Tikriausiai tai – gėdos jausmas ir baimė būti aplinkinių pasmerktai...
Per mano kelerių metų patirtį „Šeimų namuose“ „sugriovėme“ tik kelias šeimas. Tos šeimos atvyko pas mus per vėlai, turėjo jau giliai įsišaknijusių psichosocialinių problemų, ir jų išgelbėti nepavyko. Tokių šeimų, kurioms uždelsiama suteikti pagalbą, manant, kad viskas išsispręs savaime, tik daugėja, o vėliau jau būna per vėlu. Bet kol kas dauguma šeimų iš mūsų „Šeimų namų“ iškeliauja namo visos sudėties.
Todėl noriu nuraminti, kad Švedijoje vaikai tikrai masiškai „neatiminėjami“ be jokios priežasties.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
