O vakarais... Na, kaip čia pasakius: įsilieju į nematomą armiją tų, kurie visko ieško ir tempia bet ką į namus.
O viskas prasidėjo prieš maždaug septynerius metus. Tada po eilinio skandalo išsidraskę su mergina pasukom skirtingais keliais. Po keleto mėnesių sužinojau, kad nepagydomai serga tėvas, su kuriuo visą gyvenimą buvom labai artimi. Onkologinė liga sudegino mylimą žmogų vos per tris savaites.
Ilgai negalėjau atsigauti. Nepadėjo niekas – nei ekstremalus sportas, nei gėrimo maratonas, nei azartiniai lošimai, nei moterys, keičiančios viena kitą ir kurių nei vardų, nei veidų neprisimenu.
Tą vakarą ėjau į namus. Pasukau trumpesniu keliu, nuo stovėjimo aikštelės tiesiai pro šiukšlių konteinerius. Koja už kažko užkliuvo. Tai buvo kažkieno išmestas neveikiantis PC stacionaras, nutrenktas tiesiog ant šaligatvio. Apsidairęs, ar niekas nemato, stvėriau jį ir parsitempiau į namus. Nusprendžiau išardyti ir pažiūrėti, gal rasiu kokių leisgyvių detalių, kurias prastumsiu pažįstamiems studentams. Tačiau taip ir neapsiėmiau jo ardyti. Žiūrėjau, kaip jis stovi koridoriaus kampe. Tame, kuris buvo visada tuščias, ir pajutau keistą ramybę. Pirmą sykį po tėvo mirties.
Palengva mano namuose, vienas po kito, atsirado daugybė šlamšto – senas lagaminas, knygos, trejetas kėdžių, apsilaupiusi virtuvinė spintelė... Kiekvieną kartą imdamas juos namo, rasdavau sau pasiteisinimą – sutvarkysiu, apžiūrėsiu - gal geras, o tada išmesiu, parduosiu blusų turguje, restauruosiu, padovanosiu mamai jos sodyboje pravers...
Jums jau turbūt juokinga? Žinokit, man visai ne.
Pradėjau kaupti ne tik tokius daiktus – patalynės dėžę užkišau reklaminiais lankstinukais, senais laikraščiais, žurnalais, nereikalingais dokumentais.
Tapau nuolatiniu pigių drabužių parduotuvių lankytoju. Pirkau rūbus, kurių niekada nenešiosiu.
Dabar mano namai pamažu tampa netinkami gyventi. Vieną kambarį iš dviejų jau seniai užkariavo į namus parvilktas šlamštas. Jo prikimštos visos virtuvinės spintelės. Net orkaitė. Retai valgau namuose, kol kas man tai nekliūva.
Nesakyčiau, kad nebandau kovoti su savo kaupimo manija. Kelis kartus lankiausi pas brangiai kainavusius psichiatrus, nes žinau – paprastas psichologas čia nepadės. Abu aplankyti specialistai pasiūlė individualias konsultacijas ir būtinai – antidepresantus. Pasirašiau - gėriau kurį laiką, bet jie mane taip veikė, kad nustojau. Ne, vaistų neišmečiau. Jau dvejus metus guli kažkur, šiukšlių krūvoje. O lankyti terapiją taip ir nesuradau laiko.
Dabar susitikinėju su viena žavia ir protinga mergina. Norėčiau, kad mūsų santykiai taptų rimtesni. Tačiau nežinau, kaip ji pažiūrės į mano ligą. Nežinau, kaip galėčiau ją parsivesti į namus.
Mano daiktai atneša man neįtikėtiną ramybę. Nežinau, kokia taps mano būklė, jei reikės išvalyti namus. Nežinau, ar užteks valios tai padaryti, net dėl moters.
Gal ir jūs turite kokią nors neįprastą maniją, kuri jus užvaldė ir ima trukdyti gyventi įprastą gyvenimą? Pasidalykite savo istorija. Jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
