Augau be tėvo, visada prieš akis turėjau mamą, kuri susitvarkydavo viena, tad nuo mažens pripratau, kad moteris gali su bėdomis susitvarkyti be pagalbos. Net nesuvokiau, kuo man tas pripratimas baigsis.
Būsimą vyrą nusikabinau pati. Tada mokėmės ketvirtame kurse, visos draugės jau seniai turėjo poras, tik aš vis dar buvau viena. Nutariau, kad laukti princo daugiau nenoriu, tad imsiuosi iniciatyvos ir stversiu tai, kas dar yra, kol ir to kas nors nepagriebė.
Nusižiūrėjau simpatišką, vienišą vyruką iš paralelinės grupės. Įsidrąsinau, pasigražinau ir leidausi į medžioklę. Jis labai lengvai sutiko pasimatyti, tik perspėjo, kad kavinėje turėsiu susimokėti pati, mat dabar jam problemos su pinigais. Ką gi, pasiraukiau ir sutikau. Keliolika litų neatrodė per didelė kaina už progą artimiau susipažinti. Mes visai neblogai praleidome laiką, daug kalbėjomės. Man patiko tai, kad jis mėgsta pasakoti apie save. Pasirodė toks atviras, malonus, tvarkingas...
Mes buvom dar keliuose pasimatymuose. Nežinau, kodėl apskritai su juo leidau laiką. Dabar manau, kad jis sužaidė mano užslėptu motinystės instinktu ir mamos išugdyta nuostata, kad moteris privalo būti stipri. Kaskart, susirgęs ar kai kas būdavo blogai, skambindavo man. Aš, viską metusi, lėkiau jo slaugyti ar išklausyti. Jis bučiuodavo man rankas, sakydavo „tokios nuostabios moters, kaip tu, Elvyrute, nesitikėjau sutikti, koks baisus mano gyvenimas būtų be tavęs...“ Spręsdavau visas jo bėdas ir net nepastebėjau, kaip tai tiesiog tapo įpročiu.
Ir ištekėjau už jo po dvejų metų tik todėl, kad tiesiog negalėjau palikti. Atrodė, jei dingsiu iš jo gyvenimo, jis prapuls. Tikėjausi, kad pradėję gyventi kartu, savarankišką gyvenimą mes greit sustatysim į vietas – aš būsiu namų židinio kurstytoja, o jis – tikras vyras.
Deja, susituokus niekas nepasikeitė. Aš, spjovusi į diplomą, nuėjau dirbti į artimiausią „Maxima“, o mano naujai iškeptas vyras nusėdo namuose. Tiesa, jis eidavo į pokalbius dėl darbo, bet vis nesėkmingai – tai firma nesolidi, tai užmokestis juokingas, tai būsimi bendradarbiai tikri prietrankos. Visada juo tikėjau ir pati rasdavau jam pateisinimą.
Po pusės metų jis pareiškė, kad lenkti nugarą svetimiems - nesąmonė ir pradėjo kurti verslo planus. Teko imti paskolą, nes sugalvojo prekiauti naudotais automobiliais. Tiesa, pažįstamas, kuris atvarė mums tas mašinas ir padėjo jas prastumti, buvo mano pažįstamas. Ir su pirkėjais derėjausi aš pati. Ir į turgų derėtis pati važinėjau. O vyras vis bučiavo man rankas ir vis manimi be perstojo žavėjosi.
Pinigų, kuriuos gavom už mašinas, užteko dar vienam versliukui pradėti – aš ėmiausi prekiauti turgeliuose dėvėtais drabužiais ir naudotais daiktais. Nusipirkau tinkamą mašiną, naudotą palapinę, pakabų... Vyro į tą verslą netraukiau, juk ne vyriškas čia darbas po skudurus raustis, be to, ką jis supranta apie madą? O ir vairuotojo pažymėjimo jis neturėjo. Išvažiuodavau penktą ryto, grįždavau vakarais, vos pavilkdama kojas. Nebuvo nei jėgų, nei noro klausinėti, kada jis pradės ieškotis darbo.
Aš net nepastebėjau, o jau viena tempiau visą namų ūkį ir finansus ant savo kupros. Jis net nepagamindavo vakarienės. Pasiteisinimas? „Aš nemoku taip gerai kaip tu gamint, Elvyrut. Tai pridega, tai sugadinu maistą, o kai tu pagamini, tai būna nepaprasta“ . Todėl grįžusi iš prekybos, dar pagamindavau maisto šiai ir kitai dienai. O tada krisdavau į lovą kaip negyva.
Prekiauti man sekėsi, rūbus graibstė, susiradau patikimus tiekėjus, radau kontaktų ir geriausias vietas. Taip pasinėriau į reikalus, kad net nepastebėjau, kad mano vyras nė piršto namie nepajudina. Be to, jis pasitikdavo mane murkdamas kaip katinas, meilinosi, darė masažą, žarstydavo komplimentus... Ir giedodavo man nesibaigiančias meilės giesmes.
Viskas pasikeitė, kada tampydama drabužių maišus stipriai pasitempiau nugarą ir atsidūriau ligoninėje. Jis nė sykio manęs neaplankė. Tiesa, skambindavo kasdien. Ne, ne paguosti. Su pretenzijom ir zyzimais, nes „namie nėra duonos“, nes „jau pilnas krepšys skalbinių“... Teko laikinai išsiųsti jį pas anytą, jo mamą, kad negadintų man nervų. Dabar baisu prisiminti, bet kol gulėjau ligoninėje, jaučiausi kalta. Kad jis liko paliktas likimo valiai.
Grįžusi supratau, kad į verslą greit negrįšiu – nugarą skaudėjo nepakenčiamai, negalėjau nė pagalvot apie maišų tąsymą. Negalėjau net rankų pakelti virš galvos. O namie nebuvo jokios pagalbos. Per tuos trejus metus, kol aš tvarkiausi viena, mano vyras virto visišku lepšiu. Supratau, kad be mano pagalbos jis nesugeba net sumuštinio susitepti...
Pirmą kartą pakėliau balsą. Pirmą kartą pradėjau priekaištauti, išvadinau jį parazitu, sėdinčiu man ant sprando. Pirmą kartą pamačiau savo gyvenimą kitoje šviesoje – aš, daranti viską, ir jis. Alfonsas, kitaip nepasakysi.
Spjoviau ir padaviau pareiškimą skyryboms, daugiau nebegalėjau taip gyventi. Daugiau nebegalėjau visko tempti viena. Vyras ilgai nesutiko skirtis, ardėsi. Išsikrausčiau gyventi atskirai. Atšliauždavo prie mano durų, verkdavo. Pradėjo terorizuoti skambučiais. Žinojau, kad tai aš kalta, kad jis toks bestuburis, bet daugiau jo nei matyt, nei girdėt nenorėjau.
Sukandau dantis, atsikračiau jo visiems laikams.
Dabar esu antrą kartą ištekėjusi. Mano dabartinis vyras dirba kaip bitė. Jei tik sugalvoja patinginiauti, užkeliu tokį vėją, kad maža nepasirodo. Aš ir pati dirbu, tačiau dabar aš esu ta, kuria reikia ir būtina rūpintis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
