Ieškau sraute savo dukros, kad galėčiau pamatyti, ką ji iš tiesų veikia. Ką darė vakar vakare, kada man prisiekė tik išvedusi šunį, o negrįžo beveik valandą. Kad galėčiau tikrai sužinoti, kas vyko draugės gimtadienyje. Kiek alkoholio stovėjo ant stalo, kiek jie išgėrė. Kad pamatyčiau, ką ji rašo savo būsenose. Kaip vadina mokytojus. Ką rašo apie mane. Per kelis mėnesius sužinojau apie savo dukrą tiek, kiek anksčiau nesugebėdavau išspausti nei prašymais, nei grasinimais. Tik tiesą sakant, nežinau, ką su ta informacija daryti.
Viskas prasidėjo tarsi žaidimas. Viena pažįstama prie šampano taurės pasipasakojo tokiu būdu šnipinėjanti savo vyrą: pasidariusi bent tris skirtingas anketas, prisikėlusi svetimų fotografijų. Vis bando, vis tikrina, ar jos mieliausias ištikimas... Kadangi visiškai praradau kontaktą su savo penkiolikmete dukra, nutariau - nieko neprarasiu, jei išbandysiu tos pažįstamos taktiką.
Aš turiu Feisbuke anketą savo vardu (tiesa, dukra mane griežtai atsisakė įtraukti į draugų sąrašus), tad susikurti dar vieną man buvo juokų darbas. Susigalvojau sau svetimą tapatybę. Pasirinkau simpatiško mielo ir šmaikštaus vaikinuko įvaizdį. O fotografijų, kurias gali panaudoti kaip savas, dabar pilnas internetas. Tereikia žinoti kur ieškoti. Pasiunčiau dukrai kvietimą draugauti, prieš tai parašiusi žinutę, kurioje pripyliau komplimentų. Tiesą sakant, negalvojau, kad man pavyks. Ką gi, ji mane stebėtinai lengvai įtraukė. Tai buvo pirmas smūgis – tikėjausi, kad bent jau pagalvos, prieš pasiryždama bendrauti ir dalintis asmenine informacija su žmogumi, apie kurį nieko nežino.
Kitas netikėtumas buvo tai, ką aš pamačiau pavarčiusi jos fotografijų albumus. Mano dukra ramiausiai kėlė nuotraukas iš neaiškių landynių, kur ji akivaizdžiai neblaivi ir dar laiko sidro skardines abiejose rankose. Kitur - įsisiurbusi į lūpas kažkokiam tipui, kurio nė per kilometrą prie jos neleisčiau... O komentarai! Vien įžeidinėjimai ir trumpiniai. Kas antrame žodyje klaida, ne kalba, o kažkoks nesuprantamas slengas.
Nors kilo nenugalimas noras nusukti jai sprandą už visus darbelius, aš nutariau sužinoti, ką dar ji slepia. Palikau ramybėje fotografijas, pradėjau skaitinėti viską, ką ji buvo parašiusi ar pakomentavusi... Dieve mano! Net stvėriausi už širdies.
Ji nepagarbiai rašė apie savo mokytojus, mus su tėvu vadino senais debilais. Sužinojau, kad mūsų namuose jau dvejus metus vyksta audringi vakarėliai, kai išvažiuojame į sodą, kad ji patraukia žolės ir buvo daugybę kartų prisigėrusi iki sąmonės netekimo.
Pabandžiau su ja susidraugauti. Parašiau dar kelias žinutes. Ji man atsakė. Pasipasakojo dar daugiau paslapčių, taip ramiai, tarsi šimtą metų būtume bendravę. Ir apie tai, kaip vagiliauja man iš piniginės ir apie tai, kaip sugeba nuslėpti praleistas pamokas... Bet labiausiai mane pribloškė tai, kad ji po keleto savaičių bendravimo online ramiausiai pasiūlė man susitikti.
Nulėkiau pas vyrą, papasakojau jam viską. Mes ilgai kalbėjomės ir svarstėm, ką dabar daryti. Žinoma, galėjom užsipulti dukrą, išdėti jai, kad žinome visą tiesą, tačiau kaip paaiškinčiau, iš kur? Nutarėm imtis kitų priemonių – sugriežtinom kontrolę iki maksimumo. Daugiau ji nelieka viena, vakarais randu visokiausių darbų, kad tik liktų namuose.
Pasiskambinau klasės auklėtojai, paprašiau pranešti kiekvieną kartą, kai dukros nebūna pamokose. Ir dabar mes su dukra galutinai susipykome. Ji pareiškė, kad gyvena kaip kalėjime. Atsikalbinėja, rėkia, tranko duris. Verkia ji ir aš verkiu... Žinau, kad kontrolė nieko neišspręs, bet ir prisipažinti, iš kur aš viską apie ją žinau, kažkodėl neapsiverčia liežuvis. Bijau, kad tai sužinojusi ji dar sau ką nors pasidarys. Priims tai kaip aukščiausio lygio išdavystę ir nesugebės atleisti.
Dabar bendrauju su savo dukra tik socialiniame tinkle. Ten ji man atsiveria. Išsipasakoja. Ten randu su ja tokį kontaktą ir tokius artumo lygmenis, kurie man buvo nepažįstami. Labai noriu nustoti šnipinėt, bet nepajėgiu.
Tai tarsi žvilgčiojimas per rakto skylutę – nieko gero, bet labai knieti žvilgtelėti dar sykį ir dar. Tiesą sakant, to savo vaiko, kurį matau elektroninėje erdvėje, aš nepažįstu. Bandau ją tokią priimti ir toliau mylėti. Tai labai sunku. Jaučiuosi tarsi atvėrusi Pandoros skrynią.
Dabar galvoju, ar ją apskritai kada nors pažinojau taip gerai, kaip maniausi. Galvoju apie tai, kada ji pradėjo slysti man iš rankų ir paskaičiusi kai kuriuos jos rašomos komentarus ar būsenas, nežinau, ar pajėgsiu ją susigrąžinti. Akivaizdžiai matau visas savo auklėjimo klaidas, visą aplaidumo ir atsainaus požiūrio kainą.
Mano noras ją sekti pamažu virsta tikra manija. Vis daugiau laiko praleidžiu virtualioje erdvėje, vis mažiau jo skiriu savo pareigoms ir darbui. Nežinau, ar kas nors dar buvo papuolęs į panašią situaciją? Gal atsiras žmonių, kurie galės patarti – ką man dabar daryti. Būčiau tikrai labai dėkinga.