Ir pagrindinis dalykas – aš vis dar tebesu nekaltas, pasirinkau šį kelią visiškai savarankiškai, sąmoningai ir šventai tikėdamas tokio pasirinkimo teisingumu. Turiu merginą, mes kartu jau trejus metus, ir abu susitarėme, kad kūniškos meilės malonumus išbandysime tik susituokę. O tai bus dar ne taip greit – abu ketiname prieš tai baigti mokslus, įsitvirtinti gyvenime. Tačiau aš nesigailiu.
Suprantu, gal skambės juokingai, juo labiau kad mano draugai ir pažįstami stengėsi permiegoti su kuo nors kiek tik galima anksčiau, tokiu būdu tarsi įrašydami save į kietų ir subrendusių gretas. Pirmąsyk gavę pasidulkinti, jie nenustoja apie tai pasakoti, giriasi savo „meilės“ pergalėmis ir ne vieno gyvenimo tikslu jau tapo kuo greičiau ir kuo daugiau merginų pasiguldyti į lovą. Nesvarbu, kur, nesvarbu, su kuo. Nesvarbu proceso kokybė ir jausmai – svarbiausia poreikį patenkinti čia ir dabar. Svarbiausia – kiekis.
Nors kartais su jais tenka bendrauti, to perdėtai demonstruojamo mačizmo aš nesuprantu. Kas pasikeitė jų gyvenime pasiguldžius eilinę paną? Jie įgijo daugiau proto? Tapo nors lašelį vertesni? Manau, net gerais meilužiais jų pavadinti neįmanoma – ko gali išmokti, kai seksas tėra mechaninis veiksmas, o lovoje kaskart vis kitas, nepažįstamas žmogus?
O aš esu tikriausiai paskutinysis iš romantikų giminės. Man visiškai neįdomios merginos, kurios lengvai pasiekiamos. Manęs nedomina gyvuliškas, meile ir prieraišumu neparemtas aktas, kuris tik patenkina fiziologinius poreikius, nesuteikdamas jokios pilnatvės.
Aš vis dar tikiu meile, kuri sugeba išlaukti tinkamo laiko. Turiu per daug išdidumo, kad pasiduočiau spaudimui padaryti „tai“ kiek tik galima greičiau, nors tai atrodo savaime suprantama. Juk visi vaikinai galvoja vien apie seksą. Na, taip, galvoju. Neįmanoma negalvoti, kai iš kiekvienos pakampės esi atakuojamas informacija, kuri atvirai provokuoja. Tačiau tam ir esu žmogumi, kad sugebėčiau atsispirti daugumos valiai ir jų silpnybėms, o ne sekti iš paskos, tarsi koks avinas kitų avinų bandoje.
Yra merginų, kurios atvirai kariasi ant kaklo, lipnios ir šleikščios tarsi kokie snargliai. Galėčiau turėti bet kurią, užtektų tik pirštu pamoti. Juk savo aistras malšinu sportu, jogos praktika ir fiziniu darbu gryname ore. Tikiu, kad jas traukiu, tačiau jos man – tuščia vieta. Tiesą sakant tokių prielipų labiausiai nekenčiu. Tas moteriškas žvygaujantis agresyvumas, kurį jos laiko seksualumu, gali privilioti nebent jų tipo patinus. Nes kitaip tos priedermės pavadinti nė negaliu. Ne žmonės, tiesiog patinai ir patelės, kuriems poravimosi sezonas trunka ištisus metus...
Mergina, kurią aš myliu, nė iš tolo į jas nepanaši. Ji jautri, švelni ir labai moteriška. Kai į ją žiūriu visas pasaulis slysta man iš po kojų. Ji žino savo vertę ir tai ją daro neįkainojama žvelgiant mano akimis. Tai žmogus, su kuriuo galiu kabėtis valandų valandas, ir man nenusibosta. Aš jos ilgiuosi. Aš jos laukiu ir žinau, kad laukti tikrai verta. O jei ji manęs nesulauks (dabar mes gyvename skirtinguose miestuose), teks ieškotis kito žmogaus, kurį sugebėsiu pamilti ir kuris turės tiek pat jėgų laukti. Aš taip pat turiu išdidumo, kad nesitenkinčiau kažkieno kito turėta moterim. Ypač ta, kuri nemylėjo manęs tiek, kiek aš.
Suprantu, kad saugoti nekaltybę šiais laikais nemadinga. Suprantu, kad kitų žmonių akyse esu balta varna, besivadovaujanti beviltiškai pasenusiomis moralės normomis. Tikriausiai mane daug kas mintyse jau velka į sutaną. Tik nereikia daryti skubotų išvadų. Aš ir mano tėvai nesame katalikai. Nepriklausome nė krikščionių tikėjimui. Tai, vadinasi, ne bažnyčia man praplovė smegenis. Nesilankstau jokiai dievybei ir, tiesą sakant, esu ateistas iki kaulų smegenų.
Man nekaltybė – nesuteptos sielos būsena, kurią ilšlaikai ar ne. Ir su jokiu tikėjimu tai neturi nieko bendro. Tik su stiprybe, kurios randi savyje, norėdamas plaukti ne pasroviui, o prieš srovę.