Aš visą gyvenimą buvau kvatoklė, aktyvi ir gana linksma. Visur manęs buvo pilna. Amžina kompanijos siela, humoristė, žmogus, kuris niekada ir jokiomis aplinkybėmis nenuleidžia galvos ir nepasiduoda. Žmogus, kuris lengvai, beveik žaisdamas susitvarko su visomis problemomis, o į tas, kurių neįmanoma sutvarkyti, tiesiog numoja ranka.
Tačiau prieš trejetą metų, pakeitusi gyvenamąją vietą ir pradėjusi dirbti vyr. finansininke didelėje tarptautinėje kompanijoje, aš pradėjau jaustis keistai – man vis atrodė, kad mano gyvenime kažkas negerai ir negerai iš esmės. Kad gyvenu ne taip. Neteisingai. Vis dažniau jausdavau nuovargį, nenorą apskritai nieko daryti. Žvelgiau į save ir galvojau, kad taip negali būti. Juk turėčiau būti tokia laiminga – gavau viską, ko tik galėjau norėti.
Visi išsikelti tikslai pasiekti, gyvenimas puikus. Esu mylinti ir mylima. Turiu puikų, gerai atlyginamą darbą, karjeros galimybes ir galimybes siekti tolesnių gyvenimo aukštumų. Tai dabar neįmanoma būti prislėgta. Turiu jausti vien euforiją ir skrajoti, o ne vilktis kaip nėščia sraigė...
Nutariau, kad toliau tas mano pojūčių ir tikrovės neatitikimas nebegali tęstis ir pradėjau ieškoti atsakymų. Visų pirma, slapta nuo savo mylimojo, kuris visada į tokius dalykus žiūrėjo su ironija, nusipirkau kelias savipagalbos knygas. Ko tik aš nedariau – mąsčiau pozityviai, išbandžiau neurolingvistinį programavimą, auginausi savyje milžiną, šventai įtikėjusi, kad mintys gali pakeisti padėtį. Padaryti ją geresne. Materializuotis.
Tačiau man negerėjo. Periodai, kada jausdavausi prislėgta ir, tikrąja to žodžio prasme, atbukusi, vis ilgėjo, o lengvumo ir džiaugsmo pasitaikydavo vis rečiau. Apleidau visus savo hobius, teikusius man kažkada tiek malonumo, vieną po kito. Santykiai su mylimu žmogumi taip pat nesiklostė taip, kaip norėjau – jis vis dažniau kartodavo, kad ilgisi to žmogaus, kuriuo kažkada buvau, ir nesupranta, kas man yra. Skundėsi, kad anksčiau buvusi aistringa gražuole, aš dabar visiškai apsileidau ir jam beveik reikia maldauti, kad pasimylėtume.
Suvokusi, kad santykiai - ant žlugimo ribos, stvėriausi, man rodos, paskutinio šiaudo – radusi informaciją internete, pradėjau maniakiškai lankytis visuose psichologiniuose mokymuose, kokius tik galėjau sau leisti. Juk ten žadama rasti tikros ir užtikrintos laimės receptą. Bandžiau išlaisvinti savo vidinę deivę, atrasti moteriškumą, lankiau koučingo užsiėmimus... Ko tik aš neišbandžiau. Kiekvieną kartą, atsidūrusi tarp žmonių isteriškai laimingais veidais, nutviekstais patenkintų šypsenų, aš tenorėdavau sprukti kiek galima toliau ir pasislėpti. Tiesiog pasislėpti. Juk jiems išeina tapti laimingais. Jie gali. Tai kodėl aš, įdėjusi tiek ieškojimų ir tiek pastangų, negaliu?
Kai tie žmonės manęs klausdavo, kaip aš jaučiuosi, atsakydavau ,kad viskas gerai. Viskas labai labai gerai. Kad geriau tiesiog negali būti. O man tuo metu norėjosi lipti sienomis iš liūdesio ir skausmo. Vijau nuo savęs tuos jausmus. Niekaip negalėjau jų priimti, negalėjau pripažinti. Juk ta gera savijauta turėjo būti vos ne ranka pasiekiama... Jaučiausi tokia nevykėle, kad negaliu to padaryti.
Vieną dieną grįžusi iš eilinės smegenų plovyklos, mylimojo neradau. Spinta buvo tuščia. Jis net išsinešė kavos puodelį. Atsisveikino su manimi niekinga sms žinute. Nesugebėjo išeidamas net pažiūrėti man į akis. Atsimenu, tą vakarą pasigėriau ar bent jau bandžiau tai padaryti. Staugiau, verkiau, lakdama degtinę tiesiai iš butelio ir niekaip negalėjau apgirsti. Tiesiog supykino, ir viskas.
Kitą dieną neišėjau į darbą. Ir dar kitą. Ir dar. Gulėjau sukuistoje lovoje, nesikeldama nei nusiprausti, nei susišukuoti. Nei pavalgyti. Atrodė, kad jei iškelsiu koją iš patalų, tai tiesiog subyrėsiu į gabaliukus. Daugiau negalėjau savęs apgaudinėti. Privalėjau atsiverti savo vidinei tamsai.
Pagaliau radau jėgų paskambinti savo vyresnei sesei, su kuria visada buvome labai artimos, ir pirmąsyk, per ilgus trejus metus sugebėjau pasakyti tiesą – man labai labai bloga. Ir kad atvažiuotų.
Tai sesuo ir privertė mane išsikalbėti. Tai ji tempte nusitempė mane pas specialistą ir neleido išsisukti nuo apsilankymo jo kabinete, nors man vien nuo žodžio „psichiatras“ prasidėdavo patys tikriausi panikos priepuoliai.
Dabar aš gydausi. Ne, negaliu pasakyt, kad tai vyksta labai sėkmingai. Tikriausiai visą likusį gyvenimą man teks praleisti stiprios depresijos gniaužtuose, ryjant vaistus reguliariai lankant terapiją. Kartais būna ir šviesesnių dienų, tačiau tas slegiantis sunkumas niekaip nepraeina. Nesusidoročiau su juo, jei būčiau viena. Laimei, tebeturiu draugus ir mylinčią šeimą. Jie man padeda. Jie mane palaiko. Kartais, paryčiais, kai pabundu apie penktą ryto ir žinau, kad daugiau neužmigsiu, aš galvoju apie tai, kas būtų, jei aš būčiau sugebėjusi priimti tą faktą, kad galiu jaustis blogai. Jei nebūčiau savęs taip ilgai apgaudinėjusi ir nebūčiau ieškojusi pagalbos ten, kur visi verčiami tapti sintetinės laimės vergais?
Tikriausiai būčiau pradėjusi gydytis daug anksčiau. Dabar, išmokusi pažinti savo jausmus ir juos priimti aš žinau - neįmanoma visą laiką jaustis laimingai. Neįmanoma ir net neprivalu. Kad ir kaip pozityviai mąstysi, nepabėgsi nei nuo nelaimių, nei nuo ligų, nei nuo sievarto.
Visas savipagalbos knygas jau seniausiai išgrūdau į šiukšlių konteinerį. Daviau sau žodį niekada daugiau nesilankyti ten, kur susitikimai primena sektos narių susiėjimus. Kur žmonės verčiami tikėti, kad vien pakeitus mąstymą viskas aplink tave pasikeis. Tarsi tai būtų tiesa...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
