Žinoma, mūsų svajonėse - kuo aukščiau, tuo geriau... Bet kaip būtų, jei taip nutiktų realybėje? Ar mes jaustumėmės patogiai įžengdamos į visai skirtingą pasaulį, kuriame būtų normalu skristi į Niujorką kelioms dienoms tiesiog pasižiūrėti krepšinio varžybų ar pavakarieniauti keliuose iš pačių garsiausių pasaulio restoranų?
Taip nutiko man. Susipažinau su mielu vaikinu, iš pirmo žvilgsnio vienas kitam kritome į akį. Pajutau tokį keistą ryšį, tarsi būtume pažįstami visą gyvenimą, jokių bendravimo barjerų, nejaukių pauzių ar kitokių nepatogumų bendraujant...
Ta naktis buvo jo paskutinė viešnagės mieste, kuriame aš gyvenu naktis, (mat jis atostogavo) ir maniau, kad daugiau niekada jo nepamatysiu. Nors daviau jam savo numerį, tikrai nesitikėjau dar kada nors jį išvysti, nes jis gyvena už vandenyno...
Ir dar kilo klausimas, kodėl jis turėtų prisiminti eilinę merginą, sutiktą bare? Bet po kelių dienų tikrai labai maloniai mane nustebino žinute mano telefone. Taip! Tai buvo jis... Taip mes bendravome apie mėnesį, bet taip ir nesupratau, kodėl jis taip manimi domisi ir mūsų susirašinėjimams dar tikrai galo nesimato.
Gal tai nuskambės ir kvailai, bet visi tie pokalbiai peraugo į kažką daugiau. Po kelių savaičių jau turėjau jo dovanotą bilietą atskristi pas jį. Dauguma mano draugiu, tai sužinojusios, vadino mane naivi ir netgi kvaila. Jų nuomone, jis ten mane parduos, nužudys ir parduos mano organus juodojoje rinkoje ir t.t. Bet aš jaučiau ir tikėjau, kad taip tikrai nenutiks, kad jis ne toks.
Taigi, štai ir lemtinga diena, tik dešimt valandų lėktuve skiria mane ir jį, žavų nepažįstamąjį... Nusileidžiu jau svečioje šalyje, išeinu pro vartus ir matau jį, laukiantį manęs. Nemeluosiu, širdis daužėsi kaip pašėlusi, kilo šimtas abejonių vienu metu, tuo pačiu galvojau, gal draugės tiesą sakė... Bet nieko panašaus neatsitiko: susitikom, apsikabinom, pasibučiavom tarsi geri, seniai vienas kitą matę draugai. Tiesiu taikymu nuvažiavom pas jo draugus į restoraną, kuriame visi vakarieniavo. Pristatė mane visiems ir nepaliko manęs nė per žingsnį. Jaučiausi kaip princesė, visos abejonės išnyko.
Dar turėjau dešimt dienų prieš akis, iš kurių kiekviena atnešė kažką nauja... Kiekvieną dieną eidavome į vakarėlius, skirtingus klubus, valgėm puikų maistą ir gėrėm brangų vyną.
Po kelių dienų išskridom į miestą, kuris niekada nemiega, nes jei jau skridau tokį kelią, jo nuomone, nepamatyti Niujorko būtų tiesiog nuodėmė.
Nemeluosiu, tas laikas buvo nuostabus, pamačiau tiek, kiek turbūt pati viena vienu kartu tiesiog nebūčiau galėjusi sau leisti, bet jam viskas buvo taip paprasta ir lengva. Tiesiog mėgavausi gyvenimu, viskas buvo kaip pasaka, viskas, ko reikia gerom atostogom.
Ir viskas būtų buvę puikus nuotykis, daug gerų prisiminimų ir teigiamų emocijų. Bet per tą laiką, praleistą kartu, aš tikrai supratau, kad jis man patinka kur kas labiau nei pradžioje, kai jį sutikau.
Ir čia pirmą kartą gyvenime panorėjau, kad vaikinas, kurį sutikau, neturėtų tokio stipraus materialinio pagrindo, nes aš šalia jo jaučiausi tokia maža, tokia bejėgė. Neturėjau nieko duoti jam mainais, nes jis tiesiog viską turi...
Jaučiausi tokia bevertė, kaip anglai, sako „only pretty face“ (liet. Tik gražus vaizdelis) ir, iš kitų skaitytų panašių istorijų baigties, labai bijojau jam greit nusibosti. Taip pat bijojau jam atskleisti savo jausmus, nes nenorėjau, kad jis pagalvotų, jog aš jam meluoju ir kad viskas tik dėl to, ką jis turi. Taip nieko ir nepasakiau.
Nuo to laiko pradėjau svarstyti, gal vieną kartą „Daktaro Hauso“ serijoje išgirsti žodžiai, kad „septynetai tuokiasi su septynetais, o dvejetai su dvejetais“ yra tiesa?
Prieš tai visada galvojau, kad viskas priklauso nuo žmogaus, nuo asmenybės, nuo požiūrio, bet ne nuo socialinio sluoksnio... Gal tai ir yra priežastis, kodėl gydytojai negyvena su valytojoms, nes jų pomėgiai, galimybės, netgi hobiai skiriasi...
Tai privertė mane susimąstyti, kad meilė - ne tokia stipri, kad galėtų laužyti standartus. O ar meilės stiprumas yra matuojamas tuo, ar ji įveikia tuos visus socialinių sluoksnių laiptelius?
Ir štai - situacija dabar. Jau pusę metų vis dar bendraujame internetu, beveik kiekvieną dieną... Sakom vienas kitam, kaip esam pasiilgę vienas kito. Kartais net parašom vienas kitam tuo pačiu metu, kas yra sudėtinga, nes mus skiria 10 valandų skirtumas.
Tiesiog aš jam jaučiu tiek daug, kad po mūsų pokalbių kartais jaučiu, jog sprogsiu. O kartais tiesiog stengiuosi viską neigti ir nuskandinti tuos jausmus kur nors giliai savyje ir daugiau niekada jų neprikelti.
Šešis mėnesius nebuvau pasimatyme su jokiu kitu vaikinu, nes tiesiog nėra jokio noro. Noriu išlaikyti tą jausmą jam, kitam mūsų pasimatymui, kuris turėtų įvykti gegužės pabaigoje...