Ne visi žino ir supranta, kad gyvenime labai svarbu nesivelti į bereikalingus konfliktus ir per kasdienybės triukšmą eiti tyliai, visada sakyti tiesą, nors kai kada ši tiesa kai kam gali nepatikti. Tiesą reikia ginti. Ypač tai aktualu moksle.
Aš taip pat vengiu rėksnių ir agresyvių piliečių, nes bendravimas su jais bevaisis. Bendrauti galima tik su tuo, kuris gali argumentuoti savo nuomonę bei veiksmus ir supranta mano argumentus. Manau, jog arogancija, pasipūtimas būdingas tik tuštiems žmonėms, o kristi į neviltį dėl to, kad kiti pasiekė daugiau už mane, labai kvaila. Juk pavydas žmogų žlugdo. Kiekvienas pasiekia tiek, kiek jis sugeba.
Alma, labai šaunu, kad Jūs tvirtai pasirinkote savo gyvenimo kelią ir ramiai juo einate, nesidairydama ir nesiblaškydama, o tik džiaugdamasi tuo, kas pasiekta. Galiu pridurti, jog nuoseklumas ir atkaklumas – didžiausi žmogaus gyvenimo draugai. Pinigai svarbūs, tačiau ne jie lemia žmogaus laimę. Juk nei laimės, nei meilės pinigais nusipirkti neįmanoma.
Taip, suvaidinti jausmai netikri ir trumpalaikiai. Tuo tarpu tikra, abipusė meilė amžina. Visos svajonės tampa tikrove, kai jų siekiama palaipsniui kaupiant gyvenimo išmintį.
Žmogaus gyvenimą lemia jo susikurtos nuostatos. Nuostatos žmogų gali varžyti arba suteikti jam stiprybės ir talento labai konkrečioje srityje (dainavimas, vairavimas, kalbų mokymasis, pasveikimas).
Dar yra globalios arba esminės nuostatos – apie mūsų gyvenimą: apie save, laiką, pinigus, gyvenimą. Svarbu įsidėmėti, jog kartą išsiugdytos nuostatos tampa įsakymais, kuriuos mes pasąmoningai duodame savo centrinei nervų sistemai. Tie įsakymai mūsų galimybes arba išplečia, arba jas susiaurina. Jei norime valdyti savo gyvenimą, privalome sąmoningai kontroliuoti nuostatas.
Kaip idėja paverčiama nuostata? Pavyzdžiui, kažkuris žmogus laikomas seksualiu. Kokiu būdu mes sužinosime, kad jis toks iš tikrųjų? Matyt ši idėja remiasi tam tikrais atskaitos taškais – vienokiais ar kitokiais išgyvenimais ar veiksmais, kurie pagrindžia šią idėją. Ar tuo remiamasi, kuomet vieną ar kitą žmogų imame vadinti seksualiu? Deja, dažniausiai ne. Remiamasi jo išore mes daroma nebūtinai teisinga išvada.
Labai svarbu mokėti rasti atskaitos tašką. Sėkmingi žmonės teigia buvę tikri iš anksto, kad jiems pavyks įgyvendinti savo tikslus, nes jie mokėdavo rasti atskaitos tašką ten, kur, rodos, jokių atskaitos taškų net nebuvo.
Deja, didžioji žmonių dauguma, atvirkščiai, išsiugdo juos varžančias nuostatas bei įsitikinimus apie tai, kas jie yra ir ką sugeba. Jiems nepasisekė praeity, todėl jie tikri, kad nepasiseks ir ateity. Būgštaudami dėl nesėkmės jie tampa „realistais“. Iš tiesų jie gyvena baimėje. Jų įsikaltos nuostatos šiuos žmones verčia abejoti, elgtis perdėm atsargiai, todėl ir rezultatai būna prastesni.
Tuo tarpu lyderiai retai būna „realistai“. Jie sumanūs ir kruopštūs. Šie žmonės atkakliai siekia tikslo ir, kaip taisyklė, jį pasiekia. Nuostatas įmanoma pakeisti. Tam reikia senąją nuostatą pasąmonėje sieti su skausmu ir nesėkme, o naująją –su malonumu ir sėkme. Juk viskas ką mes darome, tai darome arba stengdamiesi išvengti skausmo, arba trokšdami patirti malonumą.
Yra trys nuostatų stiprumo laipsniai: nuomonė, tikėjimas ir karštas įsitikinimas. Nuomonė yra tai, kuo mes esame tarsi tikri, tačiau tas tikrumas tėra laikinas, nepatikrintas, todėl jis gali lengvai pasikeisti. Tuo tarpu tikėjimas užgimsta tada, kai atsiranda daugiau argumentų nuomonei patvirtinti. O karštai įsitikinę žmonės ne tik jaučiasi esantys tikri, bet net pyksta kai kažkas suabejoja jų nuostatomis. Žinoma, nereikia įsitikinimo tapatinti su nepamatuotu fanatizmu, kurį neretai žmogui įskiepija melaginga propaganda.
Dar pasitaiko taip vadinamas, išmoktas bejėgiškumas, kurį mokslininkai dažnai naudoja eksperimentuodami su gyvuliukais. Pavyzdžiui, optimistas, susidūręs su problema, sako: tai tik mažytė problema, kurią aš nesunkiai įveiksiu. Tuo tarpu pesimistas, patyręs finansinių sunkumų, mano, jog žlunga visas jo gyvenimas.
Tokiu būdu, visus žmones sąlyginai galima suskirstyti į tris tipus: laimėtojus, vidutinius ir pralaimėtojus.
Laimėtojai pasiekia užsibrėžtus tikslus. Gyvenime jiems svarbu realizuoti save ir kuo daugiau patirti. Jie nemanipuliuoja kitais žmonėmis, yra patys sau autoritetai ir vadovai. Jie brangina laiką ir, esant reikalui, keičia planus. Jie gyvena čia ir dabar, moka patirti malonumą darbe, bendraudami ir ilsėdamiesi. Jie nebijo atsakomybės, yra nuoširdūs ir atviri.
Vidutiniams nelabai sekasi. Jie mažai išlošia ir mažai pralošia. Jie nerizikuoja ir diena iš dienos kantriai neša,savo naštą, tačiau aukštumų nepasiekia.
Tuo tarpu pralaimėtojai net nepretenduoja pasiekti kažkokių tikslų gyvenime. Jie linkę manipuliuoti kitais ir savimi. Šie žmonės vengia atsakomybės, perkeldami ją kitiems. Jie svajoja apie stebuklą: laukia dovanų, pašalpos ar princo, atjojančio ant balto žirgo. Save ir kitus jie mato tarsi kreivame veidrodyje. Jie apsimetinėja, vaidina ir eikvoja energiją kaukės išlaikymui. Jie bijo naujovių ir nori išsaugoti kas sena.
Manau niekas neabejoja apie valstybės socialinės sąrangos svarbą žmonių laimingumui. Tačiau kaip tada paaiškinti, jog JAV piliečių laimės kreivė nekinta metai iš metų, o tokių skurdžių šalių, kaip Indija ar Puerto Riko, kyla į viršų? Gal todėl, kad JAV svarbiausia vertybė pinigai, o ne dvasiniai dalykai? Manau, jog žmogaus laimei kur kas svarbiau ne pinigai (žinoma, be jų taip pat neišsiversi), o gera sveikata, santarvė šeimoje ir laiminga karjera.