Ir man to visiškai nereikėjo. Nuo vaikystės buvau aukšta ir liesa it degtukas (taip mane vadindavo), nuolatos sportavau, todėl apie jokį svorio metimą nebūtų galima nei pagalvoti, griečiau priaugimą.
Visgi, sulaukus 17 metų atsirado noras numesti kelis kilogramus. Visa tai taip greitai peraugo į norą sulieknėti dar labiau. Nevalgiau pusryčių, nevalgiau pietų mokykloje. Po mokyklos net neužsukus namo urzgiančiu pilvu skubėdavau į treniruotę. Grįžus vakare suvalgydavau kuo mažiau kalorijų turinčio maisto.
Savaitė, dvi ir pastebėjau, kad rūbai atlaisvėjo, nukrito tie keli kilogramai, apie kuriuos mąsčiau iš pradžių, bet to pasirodė negana. Lieknėjau toliau. Pradėjau jausti silpnumą, nagai, plaukai nusilpo. Treniruotėse jausdavausi pavargusi, neturėjau jėgų. Pasidariau irzli, pikta. Namuose dažnai kildavo barnių dėl mano prastos nuotaikos, o man tai buvo nė motais. Aš nieko nenorėjau girdėti.
Neilgai trukus mama pastebėjo mano pokyčius, sunerimo, liepė daugiau valgyti. Deja, tai nepadėjo. Aš stengiausi nevalgyti mamos gaminamo maisto, sakiau, jog man per riebu, o jei primygtinai reikalaudavo, kad pavalgyčiau, eidavau į kambarį ir viską atiduodavau šuniui. Manau, mama pradėjo kažką įtarti, todėl šunį visada kviesdavo pas save. Man neliko nieko kito kaip maistą sudėti į maišelį ir vėliau jį išmesti.
Kai dabar visa tai prisimenu, pasidaro baisu, buvau kaip apsėsta to. Ta nesveika lieknėjimo manija man kainavo daug nervų, bemiegių naktų ir sveikatą. Namuose tvyrojo įtampa, nenorėjau su niekuo kalbėti, norėjau apskritai kuo mažiau būti namuose, kad man niekas nieko neprikaišiotų. Mokykloje, treniruotėse visi taip pat pastebėjo kaip aš sulieknėjau.
Pastebėjau ir aš tuos kreivus žmonių žvilgsnius, lydinčius mane. Neretai sulaukdavau replikų, jog atrodau kaip anoreksikė, bet aš to nenorėjau pripažinti. Džiaugiausi vis mažėjančiais rūbų dydžiais. Tuo metu jau galėjau ieškoti rūbų net vaikų skyriuose.
Būdama 171 cm ūgio tesvėriau 46 kg, KMI buvo per mažas. Slėpiau nuo mamos, kad sutriko mėnesinių ciklas. Mėnesinių nebuvo beveik metus. Mama nepalikdavo manęs ramybėje, tuo metu pykau ant jos, dabar suprantu, kad ji rūpinosi ir norėjo man padėti. Ji visada valgydavo prie manęs ir stebėdavo, kiek suvalgau aš, klausinėjo, ar prasidėjo mėnesinės. Melavau. Nieko nesakiau. Dažnai dėl to konfliktuodavau su mama.
Kai visa tai užsitęsė, atsirado kažkoks keistas baimės jausmas. Aš supratau jog esu nelaiminga ir darau nelaimingus žmones esančius aplink mane. Būdama mokykloje, tarp draugų stengiausi šypsotis, apsimetinėjau, kad puikiai jaučiuosi. Deja, taip nebuvo. Grįžusi namo kartas nuo karto įsijungdavau internetą ir žiūrėdavau video apie anoreksiją. Mane tai paveikė, supratau, kad man kažkas negerai ir nenoriu, kad man taip nutiktų.
Man buvo baisu, nes nieko negalėjau su savimi padaryti. Pradėdavau bijoti užmigti naktimis, jaučiau kaip daužosi mano širdis, jaučiau alkį, negalėjau miegoti ant pilvo, nes skaudėdavo šonkaulius, dažnai verkdavau apsikniaubusi pakalvę. Su siaubu prisimenu tuos momentus.
Kartą pamačiau, kaip verkia mama, supratau, kad dėl manęs. Man suspaudė širdį. Labiausiai už viską nenorėjau skaudinti mamos. Tada mane kažkas privertė susimąstyti ir kuomet mama mane užrašė pas gydytoją, sutikau. Norėjau, kad visa tai baigtųsi, norėjau susigražinti savo ankstesnį gyvenimą.
Man dar ne kartą teko lankytis pas gydytojus dėl sutikusio mėnesinių ciklo, laimei, neteko susidurti su psichologais ar gultis į ligoninę gydytis nuo šios klastingos ligos. Kai gydytoja pasakė, jog jei nepriaugsiu bent 5 kg, turėsiu rimtų problemų ir netgi gresia nevaisingumas, susimąsčiau. Nuo tos dienos su mamos pagalba stengiausi susigrąžinti prarastus kilogramus.
Suprantu, kad jei ne mama, nežinia kuo tai būtų pasibaigę. Galiausiai po metų aš visiškai atsistačiau, pradėjau normaliai maitintis, pagerėjo mano savijauta ir aš pagaliau jaučiausi laiminga. Nuo to sunkaus periodo prabėgo jau 5 metai. Stengiuosi apie tai net negalvoti, nes akyse iškart kaupiasi ašaros.
Visgi, suprantu, kad tokių merginų, kaip aš yra ne viena ir ne dvi. Joms būtina pagalba ir labiausiai joms gali padėti artimi žmonės, ypač mama, kuri tokiu periodu turi būti ypač supratinga. Net neabejoju, kad vėliau dukra jums už tai padėkos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
