Milžiniškas Kanados aviakompanijos „Air Canada“ aerobusas, įsibėgėjęs sunkiai atsiplėšė nuo pakilimo tako Paryžiaus Charles'io de Goulle'io aerouoste ir pasuko į šiaurės vakarus, Antlanto vandenyno link.
Prisipažinsiu, jog nesu bailys. Nebijau aukščio, dievinu kalnus ir jūros stichiją. „Plačiosios tėvynės“ duobėtais, siaurais keliais, lenktyniaudamas su fūromis, automobiliu esu sukoręs kelias dešimtis tūkstančių kilometrų.
Statistika byloja, jog skristi lėktuvu daug kartų saugiau nei važiuoti automobiliu. Nepaisant to, lipant į lainerį man būna nelabai ramu ant dūšios. Automobilyje aš atsakau už savo ir keleivių saugumą, tuo tarpu čia nuo manęs niekas nepriklauso. Pirmuoju atveju, įvykus avarijai, yra nemaža tikimybė išgyventi. Tuo tarpu, įvykus aviakatastrofai, galimybė išlikti, dažniausiai būna nulinė.
Po keleto valandų skrydžio, vietoje nuobodžių pilkai - melsvų Atlanto vandenyno bangų, ten žemai pro iliuminatorių atsivėrė fantastiškos, tačiau labai nykios Grenlandijos salos ledo dykumos. Paslaptingos sniego ir ledo kalnų viršūnės priminė garsiąsias rusų dailininko Nikolajaus Rericho drobes. Šios milžiniškos salos pakrantėse plūduriavo ledkalniai. Iš 10 km aukščio jie atrodė tarytum miniatiuriniai krištolo gabalėliai, lyg burtininko rankos paberti į vandenyną. Iš tikrųjų tai milžiniški, nuo salos ledynų atskilę, ledo luitai. Tikriausiai, panašūs į tą, kuris 1912 m. pavasarį pražudė jūrų milžiną „Titaniką“.
Netrukus laineris jau skrido virš šiaurinės Kanados. Apačioje nusidriekė bekraščiai tundros plotai, išraižyti painių įlankų ir prismaigstyti daugybės ežerų ežerėlių bei giliai į sausumą įsiterpusių jūros įlankų. Šie bekraščiai plotai, matyt, neapgyvendinti, nes nesimato nei pastatų, nei gyvenviečių. Po kurio laiko jau skridome viršum taigos, kurią raižė vingiuotos upės ir gilūs kanjonai. Kur ne kur jau matėsi keliai ir retos gyvenvietės.
Persiritę per uolinių kalnų keteras, galiausiai išvydome Vankuverio dangoraižius. Kiek toliau vakarų pusėje, už Vankuverio salos spindėjo Ramiojo vandenyno mėlis. Kuomet lainerio važiuoklė ėmė čiuožti aerouosto taku, laikrodžio rodyklės rodė 16 valandą. Tuo tarpu iš Paryžiaus išskridome 14.40. Šį kartą laikrodis kuriam laikui tarsi sustojo. Kadangi skridome į vakarus, saulės kelionė dangaus skliautu (tiksliau žemės sukimasis apie savo ašį), o taip pat ir laiko tekmė, reliatyviai tarytum sulėtėjo. Mes sutaupėme keletą valandų.
Pasitiko senas mūsų bičiulis, vienintelis lietuvių farmakologas, gyvenantis užsienyje – profesorius Karolis Lederis ir Lietuvos garbės konsulas Kanadoje Juras Kristoferis. Karolis mokslus baigė Vokietijoje. Čia jis su šeima atsidūrė 1941 metais. Vėliau jie persikėlė į Angliją. Ten Lederis apgynė tris mokslo darbus ir įgijo farmakologo specialybę. 1969 m. šeima persikėlė į Kalgario miestą Kanados vakaruose. Universitete profesorius 20 metų ėjo atsakingas pareigas. Jis ne tik pasaulyje pripažintas mokslininkas, žuvų endokrininės sistemos tyrinėtojas, bet taip pat žvėjys, medžiotojas, vyndarys ir muzikantas.
Didžiausias Kanados Britų Kolumbijos provincijos miestas Vankuveris išsidėstęs prie Freizerio upės deltos. Rytų pusėje jį patikimai saugo miškais apaugę kalnai, o vakaruose – jūros įlanka ir Vankuverio sala. Miestas pavadintas George'o Vancouverio garbei. Šis britų laivyno kapitonas, Jameso Cooko mokinys 1793 m. čia atplaukė ir sudarė to regiono žemėlapį. Vietovė jis paskelbė Britų imperijos dalimi.
1858 m. Freizerio upės baseine aptiko auksą. Panašiai kaip ir Aliaskoje, čia įsiliepsnojo „Aukso karštligė“. Tuo pat metu prasidėjo spartus pramonės augimas.
Šiuolaikis Vankuveris - vienas iš penkių puošniausių pasaulio miestų. Jame daug parkų. Miestą supa tankūs spygliuočių miškai. Akinamai baltomis viršūnėmis spindi kalnai tarp kurių įsiterpia pasakiški fiordai. Įspūdingas Harboro bokštas.
Stikliniu liftu išorine jo siena per kelias sekundes galima pakilti į neįsivaizduojamą aukštį. Iš apžvalginės aikštelės atsiveria nuostabi miesto panorama. 40 hektarų ploto Stanley parkas – antras pagal dydį Šiaurės Amerikoje. Parke puikios sąlygos ne tik ilsėtis, bet ir sportuoti. Jį juosia 10 km. ilgio dviračių takas. 1823 m. ilgio kabantis tiltas Lions gate Bridge (Liūto vartų tiltas) jungia miestą su šiaurine dalimi.
Vakarinėje miesto dalyje driekiasi puikūs paplūdimiai. Į vandenyną įsiterpia Point Grey ragas. Čia įsikūręs garsusis Britų Kolumbijos universitetas, kuris yra vienas geriausių Kanadoje.
Dėl išskirtinės geografinės padėties – tarp pakrantės kalnų ir Ramiojo vandenyno, kur teka šiltoji Kurosivo srovė, Vankuveris pasižymi švelniomis žiemomis ir nekarštomis vasaromis.
Dangoraižiai iškilę tik pačiame miesto centre, nelabai toli nuo Stanley parko. Beveik pačiame miesto centre švartuojasi milžiniški kruiziniai laivai. Iš jūros įlankos į padangę vos ne kas minutę kyla hidroplanai, o iš pakrantėje įrengtos aikštelės – sraigtasparniai su turistais, kurie nori iš paukščio skrydžio pamatyti miesto apylinkes ir gretimus kalnus. Mokėk kelias dešimtis dolerių ir grožėkis pasakiškais vaizdais!
Miesto visuomeninis transportas labai patogus. Bilietas, galioja 1,5 val. visoms transporto rūšims (metro, kuris čia rieda ant estakados, autobusui ir vandens autobusui – sea bus). Tokiu būdu suteikiama galimybė su vienu bilietu iš vieno miesto galo patekti į kitą. Piko valandomis (ryte iki 9 valandos, o vakare po 18 val. 30 min.) bilietas kainuoja dvigubai brangiau, nei kitu laiku.
Vankuverio gatvėje yra labai originalus – garinis laikrodis (angl. steam clock). Koks jo veikimo principas, man taip ir nepavyko sužinoti. Jis skleidžia garsą, panašų į senoviško garvežio šniokštimą ir rodo tikslų laiką.
Mieste gana saugu. Kartą, jau beveik temstant, su video kamera vaikščiojau po narkomanais ir prostitutėmis garsėjantį rajoną. Nieko neatsitiko, tačiau kai kurie sutikti praeiviai stebėjosi mano drąsa.
Pasibaigus kongresui, nedidelė mūsų grupelė patraukė į kalnus. Iki pat jų papėdės galima nusigauti visuomeniniu transportu, tačiau mes nutarėme eiti pėsti. Taip įdomiau ir kur kas sveikiau. Neplatus asfaltuotas kelias kyla vis aukščiau ir aukščiau. Abiejose pusėse medžių paunksmėje skendi tvarkingi, terasose išsidėstę, meslvai-pilka spalva dažyti kotedžai, kavinukės, restoranėliai.
Kelio kairėje, giliame kanjone gurga veržli kalnų upė, prie kurios įsikūręs indėnų buities muziejus Capilano. Per kanjoną, svaiginančiame 76 m. aukštyje virš upės nutiestas kabantis 148 m. ilgio tiltas. Juo nuolatos plūsta minios turistų. Tie, kurie nebijo aukštumos ir nori adrenalino, čia vaikšto ir siūbuoja kartu su vertikaliai ir horizontaliai besisupančiu tiltu, besižvalgydami į apačioje grėsmingai šniokščiančius upės vandenis. Įspūdis nepakartojamas!
Galiausiai pasiekėme Grouse mauntain kalnų masyvą. Iš čia prasideda žygis į kalno viršūnę pėsčiomis arba keltuvu. Vienintelis iš grupės pasirinkau sunkesnį, tačiau įdomesnį, pirmąjį variantą.
Kryme ir Kaukaze esu nemažai laipiojęs po kalnus, todėl pastebėjau jog čia turistais rūpinamasi labiau, nei buvusioje imperijoje. Kad būtų patogiau ir saugiau kopti, labai stačiose kalno šlaito vietose iš medžių rąstų įrengtos pakopos, o prarajos kaikur atitvertos lynais. Kopimas į 1155 m. aukščio kalną (be kuprinės, tik su videokamera) užtruko 67 minutes, o nusileidimas – 40. Žinoma, kitą dieną žiauriai skaudėjo kojų raumenis. Lipti laiptais buvo tikra kančia. Nepaisant to, kongreso pabaigtuvių vakare tai nė kiek nesutrukdė šauniai šokti!
Kitą dieną atvyko Karolis Lederis su žmona Hildegard. Jie gyvena Vankuverio saloje. Vykti pas juos vienas nedrįsau, nes kelias gana tolimas. Iš Horse Shoe uosto (indėniškų vietovardžių pavadinimų čia apstu: horse shoe-arklio batas, grouse montain – tetervino kalnas ir kt.) išplaukęs keltas po pusantros valandos mus išlaipino Vankuverio saloje Nanaimo mieste. Asfaltuotu keliu, kuris vingiuoja per vaizdingas apylinkes, netrukus pasiekėme Karolio ir Hildegard namus ant įlankos kranto nedideliame Comox miestelyje, į kurį persikrausto daugelis Kanados pensininkų.
Vankuverio sala viena gražiausių pasaulyje. Jos plotas kiek daugiau nei 32000 kvadratinių km. Gyventojų tankumas menkas, nes gyvena tik 723000 įvairių tautybių žmonių. Didelę jų dalį sudaro vakarų pakrantės indėnai. Jie skiriasi nuo savo gentainių, kurie kažkada gyveno prerijose. Šie sėslesni, todėl statėsi namus iš storų medinių rąstų. Tuo tarpu prerijų indėnai klajodavo ir gyvendavo vigvamuose (apvaliose palapinės iš bizonų odos). Kitas jų skiriamasis bruožas taip pat esminis. Jie mažiau pasidavė pragaištingai alkoholio įtakai. Jų tarpe yra daug verslininkų, kultūros veikėjų ir politikų.
Lederių medinis, modernus poros aukštų namas sublokuotas su erdviu garažu. Deja, trys jų automobiliai ir jūrų kateris tame garaže netelpa, todėl stovi kieme. Mažame darže, kuris yra sklypo kampe už žalios vejos, šeimininkauja Karolis. Jis prisipažino, jog žmona to darbo nemėgsta. Kitame sklypo kampe įsispraudusi nedidelė dirbtuvėlė su gausybe įrankių. Karolis mėgsta ne tik meistrauti. Jis puikiai nutuokia, kaip reikia skaniai išrūkyti lašišą. Net miniatiurinę rūkyklėlę pats sumeistravo.
Kartą mes abu išplaukėme kateriu į jūrą. Karolis pasakojo kaip gaudomos lašišos. Kadangi šios kilnios žuvys laikosi arčiau jūros dugno, nepakeičiamas žvejo pagalbininkas yra elektroninis echolotas. Nustačius jūros gylį, į vandenį nuleidžiami ilgi valai su pririštais kabliukais bei blizgėmis ir laukiama, kol užkibs žuvis. Gaila, kad neteko to malonumo išbandyti praktiškai. Karolis prisiminė, jog pamiršo man paimti leidimą žvejoti, todėl skubiai teko grįžti tuščiomis.
Gamtosauginiai reikalavimai čia labai griežti. Kiekvienas žvejys mėgėjas privalo turėti specialų leidimą. Per metus galima sugauti tam tikrą skaičių nustatyto dydžio žuvų. Karolis pasakojo, kaip neseniai buvo nubausti brakonieriai, kurie atvyko į Vankuverio salą medžioti be leidimo. Už nušautą žvėrelį pareigūnai konfiskavo jų automobilius ir šautuvus, o teismas kiekvienam priteisė po 10 000 dolerių baudą.
Karolis neblogai nusimano ir vyndarystėje, tačiau vynuogių jis neaugina. Specializuotoje parduotuvėje perka vynuogių sultis ir kitą reikalingą įrangą. Prieš tai atsiprašęs, kad taip nepagarbiai elgiasi su mano mėgiama patalpa, jis parodė vyno sandėlį, įrengtą...saunoje! Matyt jie nemėgsta pirties, nors viešėdamas pas mus, jis labai džiaugėsi vantos procedūromis. Teko ragauti jo gaminto natūralaus vyno, kuris mažai kuo nusileidžia ispaniškam. Tačiau desertinių vynų gamybos technologijos profesorius nenaudoja.
Karolis čia turi ir pasekėjų – bendraminčių. Vieną popietę mes nuvažiavome į netoliese gyvenančio Leo Steponavičiaus ūkį. Leo, tautiečių vadinamas Leonu – tikras ūkininkas. Jis augina kiaules ir vištas. Nedideliame laukelyje geltonuoja kukurūzų burbuolės. Gretimame sklypelyje auga labai keistos bulvės. Nedidelės, geltonos, pailgos formos. Leo sakė, jog šios bulvės labai tinka salotoms. Leonas taip pat gamina naminį vyną. Jis man davė kultūrinių vyno mielių, įrangos vynui gaminti ir padovanojo naminių vynų receptų knygutę.
Su Karoliu nuvykome į mažytę Kvadro salą ir aplankėme unikalų indėnų kultūros ir buities muziejų. Iš storų medžių kamienų išskobtos puošnios valtys, kurias indėnai naudojo žvejybai. Buities įrankiai, ginklai ir labai originalios medžio skulptūros – totemai, išraižytos įmantriomis figūromis ir išmargintos ryškiomis spalvomis. Kai kurios tokios didelės, kad netilpo pakankamai aukštame muziejuje. Jos, įkastos į žemę stūkso lauke, tarsi rūstūs sargybiniai, saugantys indėnų spalvingą, tačiau skausmingą istoriją. Nedidelėje parduotuvėlėje galima įsigyti indėnų rankų darbo žalvarinių, medinių ir odinių suvenyrų bei papuošalų.
Vankuverio sala savotiškas gamtos rezervatas. Didžioji jos dalis apaugusi miškais. Čia galima sutikti juodąjį lokį ar kitą miško žvėrį ne aptvare, o laisvėje. Centrinėje salos dalyje stūkso neaukšti (apie 2000 m.) kalnai. Daug ežerų ir upių, todėl puikios sąlygos žiemos sporto ir kalnų turizmo mėgėjams. Vakarinė salos pakrantė mažai apgyvendinta. Čia tikras rojus banglentininkams ir banginių stebėtojams. Daugybę kilometrų tęsiasi laukiniai paplūdimiai, kuriuos skalauja Ramiojo vandenyno bangos.
Su trečiu tautiečiu, gyvenančiu šiame tolimame krašte – Henriku Tumaičiu, likimas mane netikėtai suvedė grįžtant į Vankuverį. Šis, solidaus amžiaus žmogus mane pasitiko Horse Shoe uoste ir automobiliu nuvežė į viešbutį. Henrikas jau seniai čia gyvena. Į Vakarus jis pasitraukė tuoj po karo. Dabar gyvena su žmona Gražina, kuri neseniai atvyko iš Lietuvos.
Šie trys išeiviai iš Lietuvos tolimojoje Kanadoje atsidūrė skirtingais keliais. Atrodo, kad jie šioje svetingoje Kanados žemėje įleido šaknis visam laikui. Jų vaikai čia baigė mokslus ir sukūrė mišrias šeimas. Su laiku jie praras savo identitetą, o vėliau ir ryšį su buvusia Tėvyne. Toks likimas, tikriausiai, laukia ir daugelio mūsų naujųjų emigrantų. Ypač tų, kuriems patriotizmas ir Tėvynė nekelia ypatingų emocijų.