Kreipiausi į Lietuvos Saugios laivybos administracijos, parengimo priežiūros ir diplomavimo skyrių Kaune. Jų internetiniame puslapyje nurodyta, kokius dokumentus reikia pateikti komisijai. Dokumentų reikia žymiai daugiau negu vairuotojo pažymėjimui gauti. Įmoka už egzaminą ir vairuotojo pažymėjimą 100 Lt.
Susirinkęs visas pažymas, užpildęs prašymus ir sumokėjęs visus mokesčius, nusiunčiau dokumentų kopijas elektroniniu paštu skyriaus atstovei J.K. Man atsakė, kad viskas tvarkoje ir pasiūlė laiką, cituoju „ egzaminą galite laikyti gegužės 14 dieną 10 arba 15 valandą“. Telefonu dar sutarėme, kad originalus atvažiuodamas turėsiu su savimi.
Prisiskaitęs rekomenduotos literatūros ir išmokęs kaip atskirti minų tralerį ar laivą, ilgesnį nei 50 m, išmokęs nustatyti pelengą, laivo koordinates ir t.t. (nors didžiausias mano vandens telkinys kuriame plaukioju – Elektrėnų ir Kauno marios, iš kur ten bus minų traleris... ?), atsiprašęs iš darbo su viltimi važiuoju iš Vilniaus į Kauną.
Ir ką? Pasirodo aš nepatvirtinau, kad būtent tuo laiku laikysiu egzaminą, todėl manęs neįtraukė į sąrašą, kurį tvirtina direktorius, ir aš egzamino laikyti negaliu. Nors pats mačiau, kad laisvų vietų prie kompiuterių ne viena. Va, taip „mes nieko nežinom, užsiregistruosi iš naujo, patvirtinsi ir dar kartą susiderinęs su darboviete atvažiuosi“.
Išėję iš tos „svarbios“ įstaigos su tokiu pačiu likimo kolega iš Utenos svarstome, kam iš viso tokie pažymėjimai reikalingi, na, kur Molėtų ežere sutiksi minų tralerį ar 50 m ilgio laivą. Tik noras pasipinigauti, atrodyti svarbiam ir sėdėti šiltoje vietoje.
Yra tekę žvejoti Norvegijos fiorduose. Ten žvejų stovyklos savininkas savaitei duoda 6 m ilgio laivą su 100 AG varikliu, parodo, kaip užvesti variklį, duoda liemenę, signalinę raketą, inkarą – jūra šiaurėj pavojinga, dažni vėjai ir rūkai, dar gauni žemėlapį, echolotą su GPS ir plauk sau vienas ar su draugais.
Be to, prie dažno norvegų miestelio uostai judrūs, laivų eismas gyvas – bet jei esi sveiko proto, jūroj vietos prasilenkti juk užteks. Kadangi tokia tvarka šiaurės Norvegijoj gyvuoja jau dešimtmečius – tai ji, matyt, pasiteisino, po tanklaiviais niekas nei per audras, nei per rūkus nelindo ir nepalindo. Imkim artimesnį pavyzdį, kurį mums pavyzdžiu pastoviai perša spauda ir viešoji opinija: estus. Estai truputį griežtesni už norvegus, bet ir ten, jei valties variklio galia neviršija 30 AG, jokių laivavedžio teisių nereikia.
Gal mes lietuviai esam tokie kvaili, kad be valdininkų priežiūros, neatestuoti, po savo vidaus ežerus nemokame plaukioti su galingesniais nei 5 AG varikliukais? Galiausiai, kadangi mūsų vandens keliai siauresni nei norvegų – reikalaukim tų laivavedžio teisių, bet tik oficialiuose Lietuvos vandens keliuose, kuriuose gal ir įmanoma sutikt kokią baržą, ir tik bent jau nuo 30 AG galios varikliams.
Beje, ežeruose žvejų su tokiais ar galingesniais varikliais sutikti ir neteko – net ir Drūkšiams perlėkti jūrinių variklių nieks neperka. Gal būt, imsit prieštarauti – varikliai kelia pavojų maudynėms, triukšmauja – bet tam Lietuvoj priimta tokia gausybė suvaržymų pagal ežero plotą, priklausomybę patiems įvairiausiems draustiniams ar parkams (dažnai tos draustinių etiketės reiškia tik vieną skirtumą nuo „reguliaraus“ ežero: prie tavęs gali prisikabinti bet koks inspektorius dėl bet ko), kad prieš važiuojant žvejot reikia gerokai pasiknist po internetus. Ta tarnyba pasirūpintų bent jau vienu aiškiu ežerų sąrašu su draudimų datomis ir pan. Na, bet tai jau kita tema.
Pakeliui dar vienas pasipiktinimą keliantis dalykas: techninės laivų apžiūros. Kiekvieni metai sudaromas grafikas, kada ir kuriose vietose (sakykim, Vilniaus regione – prie Neries Vilniuje, Elektrėnuose ar prie Galvės) bus galima atvežti savo laivelį, jei jis pripučiamas – pripūsti ir apiplaukti ratuką prieš griežto inspektoriaus akis, o tada jau gausi indulgenciją visus metus „techniškai saugiai“ plaukioti. Tas malonumas – brangesnis nei automobilio techninė apžiūra, o kelių metų laiveliui – ir dažnesnis, kasmet.
Taigi, tenka atsiprašyt iš darbo bent jau pusdieniui. Ir dar, kaip praėjusiame amžiuje, internetu to mokesčio sumokėt nepavyks: tas inspektorius būtinai turi pamatyt popierinį banko kvitą (dar 8 litukai priedo), pervedimą pamatyt internetu jam neįveikiamas uždavinys.
Vienais metais toje apžiūroje reikėjo turėt 27,5 m ilgio gelbėjimo virvę, kitais metais – jau 32 m (turbūt, gyvenimas parodė, kad 27 m virvės neužteko, reikia ilgesnės?) Na, čia dar smulkmena: užpraėjusiais metais net ir sauja užpilamam 2,5 AG varikliukui dar reikėjo ir gesintuvo! Tiesa, dabar užtenka jau nedegaus audeklo. Ko gera, kitais metais jau turėsim ir tikslius to audeklo gabalo išmatavimus.
Ir ką mes iš visos tos istorijos gaunam? – išlaikom kelis kabinetinius gražuolius, kurie kelis kartus per metus keliuose populiariuose ežeruose priplauks pažiūrėt, ar esi su gelbėjimo liemene. Įdomu būtų pamatyt statistiką: kiek gi tų žvejų iš motorinių laivelių iškrito, nuskendo? Ar be tų apžiūrų saugumas nukentėtų?
Pasiūlymas valdžiai: pilietis, įsigijęs motorinį pjūklą, žoliapjovę, grąžtą ir t.t., turi laikyti kvalifikacinį egzaminą ir gauti pažymėjimą. Be to atlikti kasmetines technines apžiūras. Tuo tikslu įkurti technikos departamentą, o prie jo inspekciją kuri gaudytų pažeidėjus, kurie dirba be leidimų ir apžiūrų. Kiek darbo vietų atsirastų. Ir toks departamentas „beveik“ pats save išsilaikytų. Na nebent iš biudžeto patalpos, direktorių transportas, dar šis bei tas? Grįžkim prie pagrindinės temos. Dabar jau man paskirtas kitas egzamino laikas. Parašiau, kad atvyksiu, bet ar tai jau įskaitys kaip patvirtinimą? O dar gal ir ne vieną kartą teks laikyti? Egzaminas tai sudėtingas .
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
