„Mes čempionai - „lietrytis“ čiulpia“, - tokiu šūkiu Kauno „Žalgirio“ sirgalių ložė per lemiamas rungtynes su Klaipėdos „Neptūnu“ drebino areną.
Prisipažinsiu, nesu didelis krepšinio mėgėjas, nepalaikau nei „Žalgirio“, nei „Neptūno“, nei „Lietuvos ryto“. Tiesiog kartkartėmis mėgstu stebėti aukšto lygio žaidimą.
Tai, ką teko išvysti Kauno „Žalgirio“ arenoje per lemiamas rungtynes, viršijo bet kokias tolerancijos ribas.
Audringai palaikę savo komandą „Žalgirio“ aistruoliai galiausiai įsišėlo. Girdint mažamečiams vaikams, kuriuos tėvai atsivedė stebėti įsimintinų krepšinio rungtynių, Kauno aistruoliai skandavo pasibjaurėtiną šūkį.
Sutinku, kad mylimai komandai pirmaujant 20 taškų, kai LKL čempionų žiedai jau ranka pasiekiami, aistros veržiasi per kraštus. Tačiau kam pergalės džiaugsmą atmiešti pasibjaurėtinu sąmoju apie vadinamą „čiulpimą“. O gal kauniečiai jaučiasi itin originalūs, taikydami paties žemiausio socialinio sluoksnio atstovų leksiką?
Ši skanduotė toli gražu ne pirmasis atvejis, liudijantis apie keistus Kauno „Žalgirio“ sirgalių polinkius.
„Ei ruri ruri ruri ra ra, rurinam mes rytą kaip ir visada“, - nuolatos arenoje galingai aidi „intelektuali“ kauniečių „sutartinė“.
Sunku suvokti, kokius tikruosius savo polinkius deklaruoja aistruoliai, garsiai šaukdami apie atliekamą analinę sueitį su varžovų komandos žaidėjais. Juk net ir tuomet, kai žmogus yra šiek tiek kitokios, neįprastos orientacijos, garsiai rėkauti apie savo pomėgius tikrai nėra būtina. Juo labiau – mažamečių vaikų akivaizdoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
