O juk gyvybė, mūsų kūnas toks trapus – jis neatsikelia iš numirusiųjų, kaip rodo filmuose, ir išėjus ten, niekad negrįžta atgal, nors religijos gal teigia ir kitaip. Atrodo, kad žmonės nebevertina gyvybės...
Jauni vaikinai laksto nežmoniškais greičiais automobiliais, motociklais, keturračiais, šokinėja nuo aukščiausių lieptelių, nežinodami kas jų laukia dugne, suaugę protingi vyrai sėda girti vairuoti automobilių ar daro dar kitus blaiviam protui nesuvokiamus dalykus, kol vieną dieną neatsitinka tragedijos.
Tragedijos, kurių pakeisti atsukant laiką atgal, deja, jau nebeįmanoma – kai tampama invalidais, kai suluošinami kiti žmonės arba baisiausia kas gali atsitikti, kai nutrūksta gyvybės.
Siekdami patirti dar daugiau aštrių pojūčių, adrenalino mūsų skubančiame, beieškančiame tik malonumų pasaulyje, didžiuliame naujienų sraute mirties atvejai jau yra kaip norma, kiekvieną dieną skaitome apie vis šiurpesnius įvykius ir jau taip prie to pripratome, kad tai net nestebina.
Atrodo, kad yra normalu, jog kiekvieną dieną žūsta šimtai žmonių avarijose, nuskęsta upėse, sudega gaisruose ar žudo paveikti svaigalų vieni kitus...
Nesuvokiame tol, kol šios nelaimės nepaliečia mūsų pačių. Sustokime ir pagalvokime ką darome – vardan savęs, vardan savo vaikų, vardan kitų žmonių saugumo...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
