Išsirinkusi penkis drabužius stojau laukti prie persirengimo kabinos. Laukimas užtruko. Besidairant aplinkui, akys porąkart susidūrė su prie kasos besišnekučiuojančių dviejų pardavėjų akimis. Galop, sulaukusi savo eilės, ėmiau matuotis.
Išsirinkau vieną suknelę, o kitus drabužius nunešiau į pirmą aukštą pakabinti atgal (parduotuvė dviejų aukštų). Ten mane pastebėjusi pardavėja pasisiūlė paimti netikusius rūbus. Atidaviau. O tada ir prasidėjo smagumai.
- Iš kur paėmėt šitą palaidinę? – klausia manęs.
Bandau prisiminti – iš pirmo ar antro aukšto ji, nes pamaniau, kad būtent to teiraujamasi. Galiausiai atkūriau, iš kur tiksliai ją ėmiau, parodžiau pardavėjai.
- Ne, tai ne mūsų drabužis, - konstatuoja man.
- ???
- Etiketė ne mūsų, mes tokių neturim. Jūs negalėjote jo iš ten paimti.
- Bet aš paėmiau, – lemenu, nesusigaudydama, kame reikalas.
O tada mane maloniai pakviečia užeiti į tarnybines patalpas „kad nekiltų triukšmas“.
Triukšmas?
Net įdomu pasidarė, einu.
Kambariuke buvau paprašyta išimti ir parodyti savo kuprinės turinį. Iškroviau ir aprodžiau viską nuo knygų iki higieninių paketų. Atvėriau ir tą „labai išsipūtusią“ telefono dydžio kišenėlę. Nieko.
Bet štai, jau girdžiu, kaip pasišnekėjusi su antrame aukšte buvusiomis kolegėmis kita pirmojo aukšto pardavėja raportuoja kuprinę apžiūrėjusiajai, kad buvau „su draugėmis, su kuriomis matavomės daug drabužių, visos vienoje kabinoje“.
Maniau, kad į parduotuvę atėjau ir matavausi viena, bet pardavėjos, atrodo, žino daugiau nei aš.
Aiškinu, kad buvau viena. Man vėl pakartoja, kad tai ne jų etiketė, ne jų drabužis. Pagaliau pažiūrėjusi į tą nelemtą etiketę pamatau, kad ji žalia, o ne balta, kaip kitos, nors irgi su kažkokiu į „Humanos“ panašiu ženklu.
- Ir prisegta taip gerai, - stebisi pardavėja.
Galop kuprinę apžiūrėjusi pardavėja manęs atsiprašo ir taip ir „nesukėlusi triukšmo“ aš iškiūtinu į antrąjį aukštą pirkti išsirinktos suknelės. Prie kasos – viena iš pardavėju, mačiusių mane renkantis drabužius ir laukiant eilėje prie kabinų.
- Ar jūs pasakėte, kad buvau su draugėmis? – klausiu aš.
- Taip.
- Ar jūs tai matėte?
Pardavėja atsako negalinti visų sužiūrėti ir, atrodo, suabejoja, bet paskui vėl patvirtina, kad buvau su būreliu draugių.
- Ar mes bent kalbėjomės? – net smalsu pasidarė, ką dar ji matė.
- Taip, - gaunu stulbinantį atsakymą, nes žinau, kad parduotuvėje nekalbėjau net mobiliuoju, jau nekalbant apie joje esančius žmones.
Bandau aiškinti pardavėjai, kad buvau viena, bet ši, atrodo, jau įtikėjusi savo regėjimais, išpyškina, kad nelaikyčiau jų kvailomis, nes jos juk matė. Matė!
Suprantu, kad esu laikoma vagystės bendrininke ir paleidžiama tik dėl to, kad nėra įrodymų, nes mano šauniosios „draugės“ jau spėjo viską išnešt, o ant savo atsineštų drabužių prišaudyti etikečių likau tik aš.
Tą akimirką neradau, ką pasakyti. Ir tik vėliau atėjo mintis paklausti, ar parduotuvėje nėra kamerų (greičiausiai - ne). Galop – juk galėjome tuojau pat paklausti po manęs besimatuojančios moters, kiek iš tikrųjų iš kabinos išėjo merginų.
Vos nepamiršusi mokėjimo kortelės drebančiomis rankomis išėjau į gatvę.
Atsiminiau, kaip pati studijų laikais dirbdama drabužių parduotuvėje iki paskutinės akimirkos laukdavau įrodymų, kad žmogus tikrai ruošiasi vogti – taip nemalonu būdavo apkaltinti, tikrinti daiktus, kviesti apsaugą. O dabar pati taip lengvai buvau apkaltinta suplanuota vagyste ir net su bendrininkėmis.
Suprantu, kad kiekvienas esam žmogus, ir nedarau tragedijos, jei aptarnaujantis personalas kartais būna ne pačios geriausios nuotaikos ir nesižarsto mandagybėmis. Tačiau tvirtinti, kad matė tai, ko nebuvo, taip netiesiogiai apkaltinant vagyste, yra absoliučiai nepriimtina.
Norėtųsi, kad pardavėjos iš tiesų, užuot plepėjusios, žiūrėtų, kas vyksta parduotuvėje, arba, susiklosčius situacijai kaip manoji, nesižarstytų savo fantazijos vaisiais, o tiesiai šviesiai pasakytų, kad neturi supratimo, kas ten, ką, kaip ir su kuo matavosi, nes tiesiog pačios nesužiūrėjo.
Taip ir suskamba galvoje vienos Andriaus Mamontovo dainos žodžiai: „Kaip žiūri, taip ir matai. Kaip tiki, taip ir yra.“
***
Į klientės skundą atsako „Humana“ mažmeninės prekybos vadybininkė Edita Dacytė.
„Atlikus tarnybinį patikrinimą pagal klientės skundą parduotuvėje, esančioje Trakų g. 16, Vilniuje, nustatyta, kad grąžinta palaidinė tikrai nėra mūsų prekė, o galimai atnešta iš namų su prikabinta „Humanos“ etikete. Kas tai padarė, mes nežinome. Mūsų parduotuvėse tai gana dažnai pasitaikantys atvejai. Klientės teiginys, kad ji buvo apkaltinta vagyste, neatitinka tikrovės. Vagystės ar kitos nusikalstamos veikos atveju kviečiame policiją. Dar kartą atsiprašome klientės už patirtus nepatogumus ir nuoširdžiai dėkojame už supratimą“, - rašė įmonės atstovė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
