Lankiausi ten šią savaitę, liepos 14-ąją, gražų pirmadienio vakarą, nes su draugu nutarėme šiek tiek romantikos maistui suteikti.
Kadangi šviesiais studijų laikais buvau viena tų, kurie ramiai sau geria alų Barbakano papėdėje arba šlaite, pasirinkau Subačiaus 28 terasą gerų laikų atminimo vardan. Žinoma, norėjau dar ir pasidžiaugti, kad atėjo laikas, kada alų galiu pirkti ir ne už 2 Lt. Be to, ten gražiai oro balionai kyla.
Susikibę už rankų kaip kokie ponai įžengėme į „Terasą“, išsirinkome prašmatnioje vietoje esantį stalą ir sėdome. Sėdėjome, sėdėjome... Kaip ir Žemaitijos apsilankymo atveju po kokių 10 minučių atėjo vaikinukas (meniu neatnešė) ir pasiteiravo, ar mums ko nors trūksta.
Pakankamai suktas ir painus klausimas, kada stalas tuščias, mano rankoje smilksta cigaretė, o peleninės horizonte nematyti. Paprašiau peleninės ir meniu.
Po gerų dešimties minučių tas pats vaikinas atnešė meniu (o nuorūka mano rankoje vis dar buvo), dar kartą paprašiau peleninės. Maisto kainos nebaugino, bet tikriausiai tik todėl, kad buvau nusiteikusi: tokioje vietoje kainos tokios ir turi būti.
Užsisakėme po salotų bliūdą, kolos ir raudonojo vyno. Tris kartus baksėjau į meniu, rodydama, kurio vyno noriu (pasirinkimas į taures pilstomo raudonojo vyno buvo vienas iš dviejų: sausas ir saldus, pavadinimų nepamenu): raudono sauso. Vaikinas dar kelis kartus pakartojo pavadinimą (gerai išmokęs atmintinai), o aš dar kartą įsitikinau įmerkusi nosį į meniu, ar kalbam apie tą patį.
Mano draugas pasiteiravo, ar ilgais reikės laukti salotų. Vaikinas, elegantiškai kryptelėjęs galvą tikriausiai į tą pusę, kur yra virtuvė, tarė, kad ne, neilgai. Skambėjo užtikrintai. Dar pagalvojau, kad gal kažkaip telepatiškai bendrauja su virtuve, nes tarp mūsų klausimo ir jo atsakymo buvo subtilus tylos momentas.
Gal dar po 10 minučių vaikinas su padėklu rankoje kaip koks liokajus mėlyna maike atneša kolą ir vyną. Baltą.
Patikinau jį, kad prašiau raudono vyno ir, jei tik nebūtų sunku ir nesukeltų didelių rūpesčių, atneštų raudono. Iš tiesų labai nenorėjau būti ta piktoji klientė, kuriai, pasak filmų, teorijų ir praktikų, prispjaudytų į maistą, todėl tyliai nunarinusi galvą laukiau, kol gausiu vyno. Bijojau, kad užtruks vėl tiek pat ilgai, bet su šituo vaikinas susitvarkė pakankamai greitai. Tad vyną gavau po 40 minučių nuo uodegos padėjimo ant „Terasos“ kėdės. Bent jau oro balionus pradėjo pūsti, bent jau buvo į ką žiūrėti. Dar tuščius alaus butelius ant Barbakano žolės renkanti moteris priminė 2 litus ir senus gerus laikus.
Kaip ir žemaičiai besėdėdami pagalvojome apie atsiskaitymą. Pričiupom tikriausiai terasos administratorę (šmirinėjanti mergina ne mėlyna maike), gavom atsakymą, kad „uoj ne, pas mus tik grynais“.
Man tikrai graudžiai keista ir kelia klausimų negalėjimas atsiskaityti kortele (beje, sąskaita irgi ranka išrašyta). Kilo įtarimų dėl machinacijų (visgi tūla lietuvė esu, visur ir tematau šešėlius), bet pasilikau jas sau ir išsiunčiau savo mylimąjį kažkur į senamiestį bankomato ieškoti, nes personalas negalėjo pasakyti, kur čia toks yra (garantuoju, kad ne mes pirmi ir ne antri klausėme šito, galėjo jau ir išsiaiškinti).
Mylimasis užtruko apie 17 minučių, išplempiau savo vyną, o salotų dar nebuvo. Mėlynmaikis jaunikaitis priėjęs pasiteiravo, ar nieko netrūksta (rūpėjo išspjauti kokį negražų žodį, bet nei keikiuosi, nei spjaudausi) ir pranešė (vėl elegantiškai kryptelėjęs galvą), kad salotų dar reikės palaukti.
Palaukėm. Dar palaukėm. Rezultatas – salotos atkeliavo po 70 minučių nuo prisėdimo.
Salotų refleksija: badžiau šakute lapus neplautus, traukiojau musių kojytes iš jųjų ir mąsčiau apie visus blogus dalykus, kurie man įvyko per pastarąją valandą.
„Jėbau, už ką???“ – kaip kitados lietuviai išvertė Houmerio Simpsono žodžius.
Pomidorai salotose irgi buvo ne pirmos jaunystės, o mocarelos sūrio „piršteliai“ seniai ataušę, nors tikėtina, kad galėjo būti visai valgomi.
Bet mano draugas tuno salotas maumojo kaip geras, visgi žmogus labai ilgai laukė ir, matyt, buvo baisiai alkanas. Dėl musių nieko nesakiau (o gal ne musės, gal kokie nors amarai ar dar koks nors velnias, lapais mintąs), nes nebeturėjau, ką pasakyti. Demonstratyviai jas palikau ant bliūdo krašto, gal visgi pamatys ir pagalvos apie prarasto kliento neišvengiamybę.
Sąskaitos paprašėme tada, kai atnešė salotas. Baigę valgyti dar luktelėjome, sulaukėme tuščio segtuvėlio, paprašėme sąskaitos iš naujo, sulaukėme rankraščio, susimokėjome ir apleidome tą vietą.
Mes jau žinome, kur daugiau neisime. Niekada. Žinokit ir jūs, nebent mėgstat vabalus.
***
„Bendraukime“ susisiekė su kavinės administratore Airine Ivanauskaite, tačiau atsakyti į klientų skundą ji nerado laiko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
