Tačiau, mūsų nuomone, pobūvyje svarbiausias vaidmuo tenka muzikai. Juk muzika – tai energijos tėkmė, kuri valdo mūsų emocijas ir nuotaiką. Niekas taip neveikia mūsų jausmų, kaip muzika. Šią stebuklingą muzikos įtaką pastebėjo jau senovės graikai. Tačiau ne be reikalo sakoma, kad muzika ne tik gydo. Ji gali ir susargdinti, pavyzdžiui, išprovokuoti migreną.
Mūsų nelaimei, muzikantas Ričardas, kurį mes anksčiau kviesdavome groti pobūviuose, jau buvo užimtas. Ėmėme naršyti internete, ieškodami kito linksmintojo. Po ilgų paieškų galiausiai aptikome poną Rolandą, pasivadinusį Princu. Išvaizdus, jaunas vyrukas, įspūdinga aparatūra. Pradžioje ponas Rolandas teikė daug vilčių: maloniai bendravo internete ir telefonu, laiku atvyko į restoraną. Tačiau visi teigiami įspūdžiai tuo ir baigėsi.
Kai Princas pradėjo groti, paaiškėjo, jog šis „muzikantas“ sėdi ne savo rogėse, nes jo muzikiniai sugebėjimai labai abejotini. Jo muziką galima būtų pavadinti tik kakofonija, skirta numirėliams linksminti. Visos melodijos vienodos kaip du vandens lašai, banalios ir migdančiai nuobodžios. O apie jo vokalinius sugebėjimus geriau patylėti.
Kuomet atėjo metas šokiams, priėjau prie Rolando ir paprašiau pagroti valsą jubiliatui. Manote, pagrojo? Melodiją, kurią jis pradėjo groti, pavadinti valsu galima tik su didele išlyga. Pasirodo, ponui Rolandui valsas, kurį groja visos kaimo kapelos, sunkiai įkandamas riešutėlis.
Kai man jau iki gyvo kaulo įgriso tos monotoniškos, nuobodžios melodijos, priėjau ir paprašiau pagroti rokenrolą ar kokį smagų country stiliaus ritmą. Tokie ritmai išjudina net ir pasyviausius pobūvio dalyvius. Tuomet šokant ne tik prakaitas varva upeliais, bet ir stalo indai ima ritmingai judėti.
Deja, nei rokenrolo, nei kitų panašaus pobūdžio melodijų nebuvo. Pasirodo, tai neįeina į pono Rolando repertuarą. Žodžiu, jis grojo savo „programą“. Kaip lietuvių patarlės byloja, dainuoja ir groja kaip varna eglės viršūnėje arba bliauna kaip ožys kopūstuose. Sako, kad geras muzikantas ir ant vyžos moka pagroti, o šis net ir iš sudėtingo elektroninio prietaiso neįstengė išgauti pageidaujamos melodijos.
Negalima teigti, kad ponas Rolandas visai nerodė aktyvumo. Rodė, tik, deja, ne savo sferoje. Ne ten, kur reikia. Jis ėmė reikštis organizuodamas banalius žaidimus su kamuoliukais, balionais ir morkomis. Tačiau mums to visai nereikėjo. Mūsų kompanijoje buvo dvi žavios, žodžio kišenėje neieškančios damos. Jos puikiausiai susidorojo su savo vaidmeniu, o ponas Rolandas joms tik trukdė.
Labai liūdna ir apmaudu, kad teko nuvilti mūsų svečius. Tačiau argi kas nors galėjo to tikėtis? Manėme, jeigu žmogus skelbiasi internete esąs muzikantas, tai reikia juo pasitikėti. Reikia pasitikėti ir tais, kurie jam išdavė leidimą verstis individualia veikla.
Turiu pridurti, kad restorano maistas ir aptarnavimo kultūra buvo aukšto lygio. Etikos sumetimais neminėsiu restorano pavadinimo, tačiau to daryti ir nereikia. Visi, kurie dalyvavo pobūvyje, jį atsimins ir pasakys savo draugams. O dėl nevykusios muzikos nuoširdžiai atsiprašau visų svečių, nes maiše pirktas katinas negarantuoja geros kokybės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
