Likimas lėmė, kad į mokyklą pradėjau eiti ką tik po nepriklausomybės atkūrimo. Tada visa logika rėmėsi pinigais ir tam tikra įtaka. Ne paskutinėje vietoje buvo ir tai, kaip tu atrodai, kas tavo tėvai ir kokius daiktus tu gali sau leisti nusipirkti.
Deja, aš vaikystėje neturėjau daug daiktų, iš prigimties nepasižymėjau grožiu ar kažkokia labai dideliu žavesiu, mano tėvai buvo paprasti žmonės. Ir su tuo teko gyventi.
Bet kaip ir kiekvienas mažas vaikas turėjau labai paprastų, bet tada, atrodė, didelių svajonių. Norėjau būti mėgstamas klasėje, norėjau, kad šalia manęs sėdėtų mergaitė, kad per pertraukas su manimi žaistų draugai, kad mane išklausytų ir pasakytų kažką gražaus. Gal kam tai atrodo banalu? Bent man tada tai buvo labai svarbu.
Bet tos svajonės po truputį bliuško. Dar pradinėje mokykloje aš iš karto tapau nemėgstamas, šalia manęs beveik niekas nesėdėdavo, o jei ir atsisėsdavo, tai tas vaikas iškart sulaukdavo klasės draugų bausmės. O merginos – mirties bausmės. Po truputi pradėjau jausti, kad kažkas ne taip, bet tada dar vaikiška galvelė nesuvokė tokių dalykų. Pirmos keturios klasės buvo tik savotiškas įvadas į tai, kas manęs laukė vėliau.
Kadangi mano tėvai buvo paprasti žmonės, aš negalėjau pasigirti įmantriomis kuprinėmis, pieštukinėmis ar rūbais. Mano apranga buvo tikrai labai paprasta ir niekuo neišsiskirianti. O vaikas, kuris tada namie neturėjo spalvoto televizoriaus, negalėjo nusipirkti normalios kuprinės ar madingų batų, neturėjo labai daug šansų būti lygus su tais, kurie turėjo daugiau.
Galėjo susidaryti įspūdis, kad aš nesistengiau bendrauti ar kažkaip įsilieti į kolektyvą. Anaiptol, tai visiška netiesa. Diena iš dienos aš ieškojau kelių, kaip patekti į bendraamžių ratą. Bet jie mane vis tiek ignoravo, ir tai buvo tikrų tikriausias psichologinis smurtas. Man būtų buvę geriau vieną kartą gauti į snukį, negu to laukti diena iš dienos.
Žinoma, daugelis iš mano klasės draugų, kurie galbūt skaitys šį tekstą, to jau nepamena, bet aš vis dar prisimenu. Prisimenu kiekvieną žodį ir veiksmą. Kartais net galiu pasakyti, kaip tie žmonės buvo apsirengę ir kokia tada buvo diena. Pašaipos nebūdavo vienadienės, jos tikrai nebuvo vaikiškos ar šiaip ironiškos. Jos buvo tikros ir kartais išmušančios žemę iš po kojų. „Ko nori, ubage?“, „Kokiam šiukšlyne radai batus?“, „Man gėda, kad esu tavo klasiokė(as)“, – tokių žodžių išgirsdavau, bandydamas juos užkalbinti.
Sakysit, kur buvo mokytojai? O jiems viskas būdavo vienodai. Visi mano rūpesčiai – kaip šiukšlės į kibirą.
Kai perėjom į penktą klasę, aš tikėjausi, kad galbūt kažkas pasikeis. Ir supratau, kad pasikeitė – patyčios tapo dar baisesnės.
Vienas bjauriausių prisiminimų – kai mano merginai parašytas laiškas apėjo vos ne visą mokyklą ir buvo perskaitytas turbūt daugiau kartų nei maldaknygė bažnyčioje.
Po truputį pradėjau užsidaryti savyje. Viskas tvinko viduje ir po truputį kaupėsi. Bet aš kentėjau ir tikėjau, kad kažkada tai pasikeis. Nepasikeitė.
Viltis pradėti gyventi normaliau, susirasti merginą atgijo pradėjus lankyti profesinę mokyklą. Dėja. Jei šį mano rašinį skaito bent viena tų laikų mergina, tai sveikinu – jūs labai fainiai praleidot laiką iš manęs besišaipydamos. Bet aš vis tiek pasiekiau savo – dabar turiu savo gyvenimo žmogų, savo saulės spindulėlį, pačią nuostabiausią ir gražiausią moterį pasaulyje.
Štai kodėl manyje pritvinko tiek pykčio. Nenorėjimas manyje įžvelgti žmogaus, visas tas ignoravimas ir tyčiojimasis privedė prie to, kad aš tapau tokiu. Gerai, kad aš esu ramaus charakterio žmogus. Jeigu būčiau buvęs isterikas, galbūt kas nors senai jau ilsėtųsi kokiam tai durnyne su pamušta galva ar gulėtų ant kalniuko po velėna.
Man dabar labai dažnai aiškina, kad aš pamėgau šaipytis iš žmonių ir apskritai pasidariau bjaurus – kitoks negu buvau anksčiau. Taip, aš tapau tokiu, nes gyvenime viskas turi savo ribas. Dabar atėjo mano metas parodyti, kad tam tikri dalykai gali būti labai gražiai išjuokti, o kai kuri žmonės tiesiog turi suvokti kas yra gerai, o kas yra blogai.
Vienas žmogus išreiškė nuomonę, kad iš manęs nėra girdėjęs nieko pozityvaus, ir pareiškė, kad man vertėtų apsilankyti pas specialistus, nes mano gyvenimas yra niūrus juodas ir vos ne beprasmis.
Tikrai?
Jei aš nekenčiu Helovyno, Jūros šventės, negeriu, nerūkau, nevaikštau po klubus ir tūsus, aš jau esu gyvenimo brokas? Tikrai?
Jei aš skaitau knygas, rašau eilėraščius, domiuosi sportu ir mėgstu klasikinę muziką, aš esu truputį nesveikas. Tikrai?
Aš gyvenu tikrai linksmą ir įdomų gyvenimą. Aš turiu mylimą ir mane mylintį žmogų. Aš galiu oriai žvelgti savo mokytojams į akis, nes su manim problemų nebuvo. Aš esu gerbiamas kaimynų. Mano šventės yra gražios ir blaivios. Mano mergina yra laiminga, kad jai nereikia manęs matyti amžinai girto ir prasmirdusio alkoholiu ir rūkalais.
Sakote, koks balius be alkoholio? Atsakymas: nuostabus balius, nes tada tu bendrauji su tikrais žmonėmis, o ne su apsiseiliojusiais vafliais, kurie paskui pradeda ieškoti priekabių ir gaminti vaikus kažkur pakampėse. Tada, mielosios mamytės, nesidievagokit, kad tėveliai „patepė slides“. O kai vakarėlis yra blaivus, aš galiu bendrauti su tikru žmogumi, koks jis bebūtų.
Nors ir nesu gerbiamas kolegų tarpe, bet ir čia aš turiu žmonių, kurie manyje kažką įžvelgia. Ir dabar dar jūs manote, kad aš esu kvailas? Tikrai?
Jūs kartais stebitės, kodėl aš toks esu. Toks esu, nes mane tokį sukūrė tie, kuriems aš visą gyvenimą buvau nevykėlis, pabaisa, bomžas ir velnias žino kas dar. Gero jums visiems gyvenimo. Ir tikiuos, kad daugelio iš jūsų vaikams neteks patirti tokio gyvenimo „džiaugsmo“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
