Dabar, vos įėjusi į bažnyčią, jau elgiuosi kitaip. Jau neskubu atsisėsti ant suolo, o einu tiesiai prie Marijos paveikslo. Atsiklaupusi nuleidžiu galvą, uždengiu rankomis veidą ir su ašaromis akyse maldauju pasigailėjimo, tyliai prašau:
„Padėk! Neatimk iš manęs sūnaus! Leisk jam gyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Bent tiek, kol jis išpildys savo svajones.
Tu gi pati mama. Tu žinai kaip skaudu matyti nuo nepagydomų ligų kenčiančius savo vaikus ir juo labiau žinai, kaip nepakeliamai sunku juos laidoti.
Neleisk man to patirti. Neleisk žiūrėti į išeinančio, skausmo iškankinto sūnaus akis ir meluoti jam, kad sveikatos pablogėjimas yra tik laikinas, praeinantis dalykas, kai iš tikrųjų taip nėra. Neleisk stebėti bejėgį jo kūną, slaugyti, keisti sauskelnes, nes tai ne tik fizinė, bet ir psichologinė kančia.
Pasigailėk manęs ir jo!“
Suprantu, kad mano maldos yra beprasmiškos ir niekas man jau nepadės. Tačiau meldžiuosi ir meldžiuosi kiekvieną dieną su viltimi išmelsti malonę, tikėdamasi apgauti prakeiktą likimą, pastaruoju metu atnešantį vien baimę, neviltį ir mirtį.
Visos mūsų bėdos prasidėjo prieš trejus metus. Tada, kai pirmą kartą išgirdau mamos diagnozę - glioblastoma (4 stadijos smegenų auglys). Diagnozė beviltiška. Mirtina. Nuo jos prieš 40 metų mirė ir mano močiutė.
Padėjau mamai kovoti su šia bjauria liga. Slaugiau, gydžiau, kovojau ir pralaimėjau. Buvo sunku matyti, kaip ji kankinosi, kaip mirė. Iki paskutinės minutės netikėjau, kad jai jau atėjo laikas išeiti. Gaivinau, nenorėdama paleisti. Galiausiai palaidojau, susitaikiau ir nurimau.
Neilgam. Po metų ir vėl nelaimė – ta pati liga smogė 50 metų broliui. Vėl laidotuvės.
Dar po pusės metų – sesers 27 metų dukrai negailestinga diagnozė. Vėl neviltis ir tylus šauksmas – kiek galima?
Pasirodo, galima.
Prieš kelis mėnesius mano 16-mečiui sūnui netikėtai pasidarė bloga. Apsvaigo galva ir nutirpo kūnas. Vežiau į ligoninę nei gyva, nei mirusi, maldaudama: „Tik ne jis. Dieve, tik ne jis.“
Dievas neišgirdo.
Po gydytojos žodžių – vaikas turi įgimtą smegenų patologiją, galinčią ateityje sukelti piktybinį auglį, cistą neoperuojamoje vietoje ir naktinę epilepsiją – nualpau. Atgaivino. Su gailesčiu akyse nuramino ir palydėjo su patarimais – pasidaryti genetinį tyrimą, stebėti ir neprarasti vilties.
O kaip jos neprarasti? Kaip susitaikyti?
Sūnus informaciją apie savo būklę iš pradžių priėmė ramiai, vyriškai. Tik vėliau pastebėjau šiokį tokį išgąstį, kurį jam sunkiai sekasi nuslėpti. Taip pat, kaip sunku tai padaryti ir man. Bet jis kovoja su savo baime, o aš beveik neturiu jėgų.
Neseniai sūnus manęs paklausė: „Mama, ar baisu mirti? Ar skaudės?“
„Ne“, – atsakiau ir nusisukau, kad jis nepamatytų pasirodžiusių ašarų.
Jam tikrai neskaudės. Aš to neleisiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
