Viskas prasidėjo gražią rugpjūčio 15 dieną. Namuose su vyru ir vyresniąja dukryte tvarkėmės, ruošėmės kūdikėlio atėjimui, kuris turėjo įvykti lygiai už mėnesiuko. Bent jau taip planavome.
Su vyru surinkinėjome sekciją ir lovą, kuriuos buvome nusipirkę, vyresnioji pagalbininkė padavinėjo tėčiui varžtelius ir lentutes, o aš akimis vertinau vaizdą, nes negalima buvo nei sunkiai kelti, nei persitempti. Žinau, kad kaip ir kiekvienai besilaukiančiai moteriai paskutiniais mėnesiais derėtų pasisaugoti.
Tačiau besijuokiant iš džiaugsmo, kad galų gale baigėsi remontai ir galima statyti baldus, pilvo šone pajutau diegimą. Iš pradžių pagalvojau, kad tai yra tiesiog spazmas arba paruošiamukai, nes juk liko tiek nedaug – jau buvo 36 savaitėlės (nėštumas paprastai trunka 40 savaičių-Red.).
Diegliukas praėjo, stebėjau laikrodį ir per valandą nepajutau daugiau jokių skausmų. Apsiraminau ir nusprendžiau truputėlį pasivaikščioti lauke. Kadangi gyvename nuosavame name, tai lauke galime būti dažnai.
Jau vakarėjo, buvo apie 19 valanda. Su vyresniąja dukryte nusprendėme pasižiūrėti, ką veikia mūsų neseniai įsigytas augintinis – mūsų mažasis draugas šuo. Iš pradžių viskas lyg ir buvo tvarkoje, tačiau einant atgal į namus sudiegė dar stipresnis skausmas nei dieną.
Atsistojau vidury kiemo ir niekaip negalėjau pajudėti. Dukra nubėgo ieškoti vyro, o aš vos ne vos priėjau prie laiptų ir jais užlipau. Tačiau skausmas niekaip nemalšo.
Vyras, pamatęs mane, iš pradžių eidamas juokėsi, nes nemanė, jog kažkas rimto. Tačiau kai pamatė, kad mano akyse kaupiasi ašaros, pribėgo ir paklausė, kas nutiko. Po 5 minučių daiktai ir dokumentai buvo automobilyje, ir mes jau važiavome į Vilniaus gimdymo namus, įsikūrusius Tyzenhauzų gatvėje.
Patys gyvename užmiestyje – iki Vilniaus važiuoti reikia apie 40 kilometrų. Atrodė, kad važiuojame amžinybę – skausmas vėrė nugarą, pilvą, strėnas. Galvoje sukosi įvairios mintys.
Mačiau, kad vyras jaudinasi dar labiau nei aš. Važiuodamas nuolat kartojo: „Nesijaudink, viskas gerai. Aš stengiuosi, mes jau netoliese.“
Jo žodžiai ramino, tačiau protas suvokė tik vieną: mums per anksti. Buvo likusios dar 4 savaitėlės.
Atvykome į priėmimo skyrių per 10-15 minučių. Įžengę truputį apsiraminome tiek aš, tiek vyras. Sesutė, pamačiusi mano veido išraišką, paklausė, kas nutiko. Papasakojau, ką jaučiu, ir tada jie paguldė mane į gimdymo palatą, paskambinome savo daktarui, su kuriuo buvau susitarusi. Niekuo daugiau nepasitikėjau, tik juo, nes jis ne tik stebėjo visą nėštumą – pas jį jau lankomės 7 metus ir žinome, kad jis yra atsakingas žmogus.
Gimdymas jau buvo prasidėjęs, vandenys nubėgę, tačiau gimdos kaklelis neatsidarinėjo, nors kūdikėlis buvo jau pakeliui. Mano organizmas nesuvokė, kad jau gimdau.
Į gimdymo namus atvyko ir mano tėvai. Vyras nesitraukė nė minutės, mama visada buvo šalia, visi jaudinosi ir bandė padėti, kaip galėjo. Specialistai (daktaras, akušerė, seselės) nebežinojo, ką daryti: gimdymas buvo labai sunkus. Praėjus 17 valandų po vandenų nubėgimo skausmas buvo nežmoniškas – atrodė, kad viduje viskas plyšta, tačiau vaiko rodikliai vis buvo normalūs.
Buvau labai pavargusi, nebeturėjome nei aš, nei artimieji jėgų. Atėjęs daktaras liepė paruošti operacinę ir suleisti nejautrą sukeliančius vaistus. Norėjo atlikti cezario pjūvį, nes kaklelis po tiek laiko nebuvo atsivėręs. Tačiau kai tik pradėjo veikti į stuburą suleisti vaistai, viskas pasikeitė – pradėjau natūraliai gimdyti, kaip ir turi būti. Dabar suprantu, kad reikėjo visa tai padaryti anksčiau, nes visą tą laiką kenčiau nežmoniškus skausmus, o po to, kai buvo suleisti vaistai nuo skausmo, pajutau palaima ir atsipalaidavau, buvau pasiryžusi dabar gimdyti pati. Ir štai paskutinės minutės. Nepamenu tiksliai visko, tačiau nuo išsekimo dingo jėgos. Man kažkas sako: „Stumk“. O aš negaliu, nes jaučiu, kad prarandu sąmonę. Tada mane prabudino amoniako kvapas nosyje... Ir po poros akimirkų girdžiu kaip daktaras sako: „Viskas.“
Tada suvokiau: o kur vaiko verksmas? Šūktelėjau, kodėl vaikas neverkia, o daktaras nusišypsojęs pasako: „Sveikinu, mergytė“. Ir po tų žodžių išgirstu, kaip tyliai ir gražiai suknerkia mano kūdikėlis. Kai tik išgirdau, kad vaikas verkia, apsiraminau ir atsipalaidavau. Galvoje sukosi tik vienintelė mintis: „Viskas gerai, po 18 valandų pagaliau viskas baigėsi, ir galų gale galiu pailsėti...
Po poros minučių į gimdyklą atėjo vyras. Ašaros akyse, vos vos laikėsi, tačiau neparodė silpnumo. Apkabino mane, pabučiavo ir padėkojo už nuostabią dukrytę... Išgirdau, kaip daktaras su sesutėmis aptarinėjo svorį ir ūgį. Apžiūrėjęs daktaras pasakė: „Mergytė sveika, 9 balai iš 9, 51 centimetras 2 kilogramai 770 gramų. Rugpjūčio 16 diena, 13 valandų 55 minutės.“ Tuo metu man taip palengvėjo...
Taigi mes gimėme ir mums viskas gerai. Atnešė man dukrytę, parodė, kokia ji yra graži, tačiau be galo mažytė ir gležnutė. Verkė, net ašarytės riedėjo, buvo raudona, o ant kūnelio matėsi balti laimės marškinėliai. Gimėme su, kaip sakoma, marškinėliais.
Galėjau palaikyti ją vos 10 minučių. Atėjo vaikų gydytoja ir pasakė, jog pasiima mažylę stebėjimui, o atneš kitą rytą, nes man reikia pailsėti. Sutikau.
Mane perkėlė į palatą. Vyras taipogi išvyko namo pailsėti. Nusprendžiau numigti ir, truputį pailsėjusi, vėliau nueiti pas savo naujagimę.
Nusnūdau maždaug 2 valandėles, ne daugiau. O atsikėlusi pajutau kažkokį neramumą širdyje. Apsirengiau ir paprašiau sesutės, kad ji mane palydėtų pas kūdikėlį. Sesutė išsigandusi pažiūrėjo į mane ir pasiūlė dar pailsėti, tačiau aš nesutikau. Tada ji palydėjo mane į naujagimių skyrių.
Įėjau į skyrių ir pamačiau savo vaiką prijungtą prie aparačiukų – tokią mažytę ir bejėgę, o juk ji verkė ir judėjo, kai ją mačiau paskutinį kartą. Daugiau negalėjau žiūrėti, nes buvo be galo skaudu ir nesuprantama, kaip sveikas vaikas taip gali atrodyti ir kaip jis galėjo taip greitai susilpnėti.
Daktarė man aiškino, jog kai pradėjo stebėti, jai pasidarė blogiau – plautukai nebuvo išsivystę, sunkiai kvėpavo, ir jie privalėjo pajungti aparatus, kad išgelbėtų ir padėtų.
Gimdymo namuose prabuvome 2 paras, po to mums pablogėjo ir mus perkėlė į intensyvios terapijos skyrių Santariškių klinikose. Ten paaiškėjo, jog mums ne tik plaučių nepakankamumas, bet ir kaklo slankstelio trauma, patirta gimdymo metu, bei kažkokia infekcija, kuri išsivystė gimus.
Buvo siaubinga, aparačiukai pypsėjo, ji visą laiką miegojo, nes jai skaudėjo, kaip aiškino daktarai. O pats blogiausias dalykas buvo tai, kad prie jos nebuvo leidžiama būti visą laiką. Keturias paras ji gulėjo reanimacijoje, kas 3 valandas važinėjome ir vežiojome pieną, kad ji turėtu nuo ko stiprėti.
Ir štai, einant penktai parai klinikose, sulaukiame ankstyvo skambučio, jog mums gerėja ir kad mes esame perkeliami į skyrių, skirtą išnešiotiems naujagimiams. Turbūt nieko nėra geriau ir nuostabiau, kai išgirsti, jog tavo vaikui yra viskas gerai ir kad jau greitai viskas susitvarkys.
Po 15 minučių mes jau buvome pas savo dukrytę: laukėme ir pildėme visus reikiamus dokumentus, kad galėčiau būti su ja dieną ir naktį. Vyras ir vyresnioji dukra buvo šalia, mažylė buvo atjungta nuo visų aparatų, ji kvėpavo pati.
Bet.. Maždaug po valandos atėjusi sesutė išsigando ir pasakė, jog kažkas negerai. Taip, ir vėl mums buvo blogai... Kaip iš giedro dangaus nukrito nauja bėda. Išsigandau ir aš, ir vyras. Bet ir seselės ir daktarai labai greitai sureagavo, pajungė mus vėl prie aparatų, kvėpavome sunkiai, tačiau pačios... Vienintelė paguoda buvo ta, kad galime būti šalia, ir ji gali jausti, jog yra ne viena.
Diena po dienos, naktis po nakties mes stiprėjome. Kiekvienos dienos vizitacija mūsų būklė gerėjo ir po 4 parų skyriuje mums nuėmė aparačiukus, ištraukė zonduką. Penktą parą dukrytė mane nudžiugino – pradėjo žįsti krūtį. Praėjus savaitei, mes atsigavome ir mus išleido namo.
Buvome stiprūs, nors niekas nesitikėjo, kad taip greitai atsistosime ant kojų. Tačiau atsistojome ir dabar mes jau esame namie ir džiaugiamės, kad mums ne tik daktarai bet ir Dievas davė dar vieną galimybę gyventi. Mums jau yra 1 mėnesiukas, mes sveriame 3 kg 420 g, ūgis – 54 cm. Šypsomės ir džiaugiamės kiekviena dienele.
Esame be galo dėkingi visiems, kas mums padėjo ir palaikė, specialistams už greitą reagavimą ir buvimą visada šalia.
Daktarui Kostui Kalinauskiui už tai, kad visą laiką buvo šalia ir darė viską, kad tik viskas būtų gerai gimdymo metu. Akušerei – už tai, kad padėjo mūsų stebuklui ateitį į šį pasaulį.
Vilniaus gimdymo namų akušerijos skyriaus daktarei Simonai Radžvilaitei už konsultacijas. Vilniaus gimdymo namų kūdikių skyriaus vedėjai Silvai Narbutienei, daktarams už tai, kad atliko viską ir greitai reagavo į pablogėjimą.
VšĮ VULSK filialui – Kūdikių intensyvios terapijos skyriui: vedėjai Rimutei Vaitkevičienei ir jos personalui. Už tai, kad stebėjote ir darėte viską, kad mes augtumėme.
Išnešiotų naujagimių skyriaus gydytojai Jolitai Biliuvienėi už viską, ką jūs darėte dėl mūsų. Dėkojame kad mumis rūpinotės.
Taipogi norime padėkoti visiems specialistams, kurie mus stebėjo už profesionalų darbą ir įžvalgumą.
Taip pat visiems artimiesiems ir draugams už tai, kad buvo šalia ir palaikė ne tik morališkai, bet ir psichologiškai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
