„Tu neik namo, ateik gyventi pas mane“, - mano dukrai sako Emilija, dar per maža suprasti, jog kalba per garsiai, kad aš negirdėčiau.
Mano mažylė supasi nuleidusi galvą ir nepakelia akių. Žinau, kad draugės pasiūlymas vilioja.
„Pas mane yra tokia lova, ant kurios galėsi miegoti, tikrai, neik namo“, - žvairuodama į mane toliau vilioja nenaudėlė.
Pašaukiu savo dukrą. Ji atsako, kad dabar dar supsis, o tada eis gyventi pas Emiliją.
„Gerai, - atsakau su šypsena ir nusigręžiu eiti. - Tada aš važiuoju viena. Iki“.
Žinau, kad šitas triukas visada suveikia. Suveikia ir šįkart. Mažoji nulipa nuo supynės ir spūdina manęs link.
„Aš tau sakiau, kad taip darysi, sakiau“, - dukrai į nugarą duria draugė.
Išskečiu rankas ir meiliai šypsausi, kad mergaitei nepasirodytų, jog nusprendė neteisingai. Išeiname.
Mums artėjant prie namų mažoji sako: „Emilija jau turbūt nuskrido ir pagavo paukštelį.“
„Kaip skrido? Kokį paukštelį?“ - aiškinuosi.
„Nu ji sakė, kad įsisups ant supynės, šoks nuo jos ir pradės skristi, tada pagaus paukščiuką“, - rimtai dėsto ji.
Mane apima graudus švelnumas, sumišęs su apgailestavimu dėl vaikiško naivumo, kuris dar neleidžia atskirti tiesos nuo pasakėlių.
„Neskris ji, neskris. Jei galėtų skristi, seniai būtum mačiusi, kaip skraido“, - raminu vaiko vaizduotę.
„Skris, skris! O tada, sakė, pagaus paukštelį, išspaus iš jo kraują, duos mamai, mama paukštelį išvirs, ir Emilija jį suvalgys“, - nuoširdžiai pasakoja mažylė.
Ką???
Į galvą dingteli atsiminimas, kai mama man liepė daugiau nedraugauti su berniuku, kuris man pademonstravo, ką daro musė, kai jai nutrauki sparnelius ir kojas.
Gerai, reikia su vaiku pasikalbėti.
„Nežinau, ar gera mintis valgyti tą paukštelį. Jis tau – tik vienas kąsnelis, o jam tai – visas gyvenimas. O gal jis turi mamą, kuri jo nesulauks? O gal peri vaikučius?“
Susimąsto mažoji. „Na, aš norėčiau jį tik palaikyti rankose, o tada paleisti“, - nusprendžia.
„Bet paukštelis gali taip išsigąsti, kad jam iš baimės sprogtų širdelė“, - dar pastebiu.
„Tada aš jį tik paliesčiau ir paleisčiau“, - pagalvojusi atsako.
„Gerai, sutarta”, - pasidžiaugiu, bet matau, kad dar ji muistosi ir delbia akutes.
„Apie ką galvoji?“ - teiraujuosi.
„Norėčiau gyventi pas Emiliją“, - nedrąsiai sako ir patikina, kad tikrai tikrai to nori.
Šiuo klausimu vaiką įtikinti nėra sunku. Bent jau kol kas.
„Bet tada tave auginsiu ne aš su tėčiu, o Emilijos mama ir tėtis. Norėtum?“
„Neeee“, - nutęsia. Matau, kad apsisprendė ir tam kartui – palengvėjimas.
Tam kartui. Nes bus ir kitas kartas. Jau ne sykį troškau, kad tos mergaitės šalia mano dukters nebūtų. Ji spinduliuoja trauką, vaikai nori su ja draugauti, tačiau tuo pat metu ta trauka yra kažkokia negera.
Pastebėjau, kad maniškė ima iš jos pavyzdį spyriotis, jei kas nepatiko – prie visų žviegti. Laimė, kažkaip pavyko šitą išgyvendinti.
Kitas pavyzdys.
Prieš kurį laiką Emilija nusprendė su maniške nedraugauti. Dukra labai dėl to sielojosi, vis pasiguosdavo, kad su ja nedraugauja. Kodėl? Nežinia. Nes taip nori. Negana to, kad nutarė nedraugauti, dar ir kitus vaikus prieš ją ėmė nuteikinėti. Esą tam, tam ir anam liepė su ja nedraugauti.
Kai tik Emilija panorėjo – vėl geriausios draugės.
Negaliu nieko su savimi padaryti – tai mergaitei jaučiu nenumaldomą antipatiją.
Nežinau, gal tai visai nereikšminga. Gal tai normalu – visokie vaikai aplink ir paprasčiausiai dukrai reikia išsiugdyti atsparumą netikriems draugams. Bet galvoju ir apie ateitį, būsimas paauglystės audras. Ir vis svarstau, kad geriausiai būtų dukterį nuo tokios draugės atskirti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
