Vilnietei gėda dovanoti užsieniečiams lietuviškus suvenyrus

Nežinau kaip jums, bet man visiškai nepatinka tai, kad iš esmės mes neturime nieko tokio, kas galėtų tinkamai reprezentuoti Lietuvą, kai nori ką nors nuvežti užsienyje gyvenantiems draugams. Ką nors tokio, kas nekainuotų kiek lenktyninis automobilis, neužimtų galybės vietos ir nebūtų banalu ar neskoninga.

Vilniaus Pilies gatvėje moteris nerado, jos akimis, skoningų suvenyrų, kuriais galėtų pradžiuginti savo draugus vokiečius.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vilniaus Pilies gatvėje moteris nerado, jos akimis, skoningų suvenyrų, kuriais galėtų pradžiuginti savo draugus vokiečius.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Emilija Urbelionienė

Oct 3, 2014, 9:35 PM, atnaujinta Jan 28, 2018, 3:49 PM

Vežti ką nors tik dėl paties vežimo, kai dovana perkama neįdedant į ją bent kiek sielos ir širdies šilumos, man atrodo didžiausios nepagarbos ženklas. Žmonėms, kurie tau artimi ir kuriuos beveik laikai savo šeimos nariais, nori įteikti ne raktų pakabuką ir ne magnetuką šaldytuvui.

Rinkdama dovanas, aš visada stengiuosi, kad jos ne tik atspindėtų tai, kuo mūsų šalis turtinga ar ypatinga. Ieškau to, kas būtų praktiška, tinkama naudoti ilgus metus ir maloniai primintų drauge praleistas akimirkas.

Mano draugai, gyvenantys Vokietijoje, tikrai nestandartinio mastymo, galima sakyti, menininkų šeima. Atvykdami mūsų aplankyti jie visada sugeba nudžiuginti originaliomis, širdžiai mielomis dovanomis. Tad susiruošusi jų aplankyti, iš anksto pradėjau ieškoti, ką čia tokio nuvežus. Ir turiu pasakyti, kad man teko giliai nusivilti.

Visų pirma, išnaršiau visą Pilies gatvę. Ranka nekilo pirkti vienodų, lyg klonuotų varpelių, puodelių su Vilniaus vaizdais ar žvakidžių namukų. Mat lygiai tokius pat ar labai panašius gali pamatyti bet kurioje didesnėje Vokietijos suvenyrų parduotuvėje. Nei labai gražu, nei skoninga, nei originalu. Tokius dovanoti paprasčiausiai būtų gėda.

Trumpam stabtelėjau prie įvairaus kalibro angelų ir vitražų, bet ir jie manęs nenudžiugino. Viskas kažkur jau matyta, tarsi „prištampuota“. Pasigedau menininkų įdėtos šilumos, kuria turėtų spinduliuoti tokie daiktai. Tiesą sakant, jie atrodė tarsi nužengę nuo greit judančio konvejerio.

Akys laksto, o užsikabinti nėra už ko. Nepamačiau nieko tokio, kas vos išvydus sukeltų teigimas emocijas, kas leistų suprasti – štai tas daiktas, kurio ieškau: ta originali, Lietuvą, mūsų tautos savitumą ir gilias tradicijas atspindinti dovana, kurią su pasididžiavimu galėčiau įteikti.

Savaime suprantama, kad pro „matrioškas“ ir kitą panašų gėrį nuskubėjau net neatsisukdama. Ne Lietuvai ir ne Lietuvą mylintiems žmonėms šie suvenyrai. Manau, vežti kažką panašaus į svečia šalį prilygtų savos tautos įžeidimui.

Gintaru žvilgantys prekystaliai taip pat neturėjo ką pasiūlyti. Nors Lietuva laikoma gintaro šalimi, viskas, ką tegalėjau sau leisti, tai nedailūs, akivaizdžiai netvirti raktų pakabukai ir ne ką dailesni vieliniai „medeliai“.

Ketinau nupirkti po dovanėlę kiekvienam draugų šeimos nariui, o jie augina keturis vaikus. Jauniausiam tuoj sukaks vienuolika, vyriausioji dukra vasarą šventė penkioliktą gimtadienį. Kažkaip nejaukiai pasijutau, įsivaizduodama, kaip visus šešis apdalinu vienodais raktų pakabukais...

It musę kandusi nuspūdinau toliau. Užsukau į keletą parduotuvių ir galerijų. Suvenyrų parduotuvių asortimentas ne itin skyrėsi nuo to, ką siūlo gatvės prekeiviai. Jei kas ir patiko, tai kaina priversdavo suprasti – tokiai vidutinį atlyginimą gaunančiai, nuo algos iki algos gyvenančiai moteriškei čia nėra ką medžioti. Kaip sakoma, ne ta perkamoji galia.

Pavargusi ir visiškai nusivylusi grįžau namo. Pradėjau gailėtis, kad draugams išvykstant suskubome padovanoti jų taip trokštamą fotoalbumą „Neregėta Lietuva“. Dabar nupirkčiau tokį ir nereikėtų sukti galvos. Net karčiai su vyru pajuokavome, kad teks, ko gero, vežti tą pačią knygą. Apsimesime pamiršę, kad sykį jau buvo dovanota.

Laimei, išsisukti iš nepatogios padėties man padėjo mama. Išgirdusi apie moralines dovanų ieškojimo kančias, paliepė surasti gražių siūlų ir kibo į darbą. Jos dėka (pati megzti nepamėgau) važiuosiu ne tuščiomis – su manimi keliaus keturios poros dailių raštuotų puskojinių, pirštinės su besišypsančiais itin lietuviškais rainiais (vyresnėlė – karšta kačių gerbėja), keturi ilgi jaukūs šalikai ir per petį nešiojama marga rankinė. Visa tai kainavo tik tiek, kiek reikia mokėti už siūlus.

Žinoma, mama sulaukė karštos padėkos, nežinau kaip būtume išsisukę be jos pagalbos. Į dovanų krepšį nukeliavo ir draugų pamėgti saldėsiai bei krupniko butelis. Tikiuosi šis medumi dvelkiantis gėrimas sušildys mano draugus vėsiais žiemos vakarais.

Nors suvenyrų pasiūla ir kokybė mane nuvylė, į kelionę važiuosiu pakiliai nusiteikusi. Laukiu nesulaukiu, kada išdalinsiu mamos sukurtas grožybes, kuriose daugiau to nuoširdaus lietuviškumo nei visuose mano matytuose menkniekiuose. O pati sau šventai pasižadėjau išmokti megzti. Maža kas – turime artimų draugų Prancūzijoje, žadame juos aplankyti, tad reikia ruoštis iš anksto.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.