Visa tai nutiko 2000 metų vasarą, kai dar buvau jaunas, ką tik iškeptas vairuotojas. Vykome dviese automobiliu iš draugo tėvų sodybos po naktį vykusios šventės. Buvau blaivutėlis, tad baimės sėdėdamas už vairo nejutau. Na, kaip žinia, ką tik iškeptam vairuotojui labai norėjosi truputėlį spustelėti akceleratoriaus pedalą užmiesčio kelyje.
Tai ir spustelėjau, tiesa, nedaug – iki 107 km per valandą. Na, ir ką jūs manot? Iš pakelės krūmų pamačiau lendančią žmogystą su policininko lazdele. Šmaikštu, tačiau ten buvo policininkas, kuris mane sustabdė. Buvau nubaustas už greičio viršijimą 37 km per valandą (kadangi neturėjau stažo, tai galėjau važiuoti 70 km/h).
Gavęs baudos taloną ir praradęs vairuotojo pažymėjimą nenorėjau ilgai delsti ir 400 litų baudą susimokėjau jau kitą dieną, o sumokėtos baudos čekį pristačiau į Panevėžio miesto Vyriausiąjį policijos komisariatą (VPK). O po kelių dienų buvau pakviestas atgal ir man buvo grąžintas vairuotojo pažymėjimas.
Atrodo, lyg ir viskas baigta, tačiau kurgi...
Vieną gražų 2012 metų rytą susiruošiau į darbą, reikėjo stabtelėti prie bankomato grynųjų – turiu nuosavą verslą, tad labai dažnai reikia atsiskaitinėti savo privačiomis lėšomis. Ir ką jūs manot?Bankomatas man parašo: „Jūsų sąskaita areštuota.“
Perpylė šaltas prakaitas. Juk niekam nesu skolingas. Čiupau telefoną ir pasiskambinau į banką, kuris mane aptarnauja. Bankininkė pasakė trumpai: „Taip, jūsų sąskaita areštuota vienos antstolių kontoros, esančios Panevėžyje .Kreipkitės ten.“
Na, kas belieka, važiuoju ten. Nuvykęs pas antstolį pasidomėjau, kokiu tikslu ir kodėl areštuota mano banko sąskaita. Man buvo atsakyta, jog sąskaita areštuota policijos paliepimu už neva 2000 metais nesumokėtą baudą už greičio viršijimą – 400 litų.
Praėjo 12 metų nuo to įvykio, kurį pamenu kaip šiandien, kadangi baustas esu tą vienintelį kartą ir tikrai žinau, kad bauda sumokėta.
Man buvo pasiūlyta kreiptis į Panevėžio miesto VPK. Nuvykus ten, man buvo paaiškinta, jog jie nebeturi 2000 metų archyvo, taigi negali pasakyti, ar bauda sumokėta. Likau be žado.
„Tai kaip, – sakau. – Jūs matote pažeidimą įvykusį 2000 metais, tačiau jau sumokėtos baudos kvito nematote?“
Policininkai tik pagūžčiojo pečiais ir tiek.
Velnias, galvoju, nejaugi teks mokėti antrą kartą tuos nelemtus 400 litų?
Tačiau į galvą toptelėjo išganymo verta mintis – reikia kreiptis į Panevėžio miesto Valstybinę mokesčių inspekciją, kadangi mokesčių inspekcija turi matyti visus banko pavedimus. Nuvykęs ten, patekau pas gana maloniai nusiteikusią moteriškę, kuri, gerai paieškojusi, archyve rado tą nelemtą, tačiau vis dėlto sumokėtą baudą. Padariusi įrodymo kopiją, palinkėjo man geros dienos.
Kokia čia dar gali būti gera diena? Ji jau buvo sugadinta negrįžtamai – sugaišau visą dieną dėl tokio kvailo dalyko.
Taigi, su pažymos kopija nuvykau pas antstolį, kuris jau kitą dieną nuėmė banko sąskaitos areštą. Likau absoliučiai nesuprastas ir niekas nesiteikė manęs bent jau atsiprašyti, o diena visa buvo totaliai sugadinta.
Taigi, gerbiamieji, saugokime kasos čekius netgi ir po 12 metų, nes nei vienas nėra apsaugotas nuo tokios kurioziškos istorijos, kuri nutiko man. Bet kam gali būti areštuota banko sąskaita vien dėl to, kad kažkam trūksta kompetencijos.