Jūsų dėmesiui – Monikos laiškas:
Sveiki, esu Monika. Galėčiau papasakot tai tikruoju vardu, tačiau bijau. Bijau kalbėt su žmonėmis šia tema. Esu labai blogas žmogus, nuo vaikystės esu šiukšlė. Kitaip savęs pavadint negaliu.
Tėvai mano labai geri, ne alkoholikai, normalūs, dirbantys žmonės. Buvau auklėjama gerai, mokoma kas yra gera, o kas bloga. Mokykloje buvau stropuolė, viskas sekėsi gerai, gerai išlaikiau egzaminus, įstojau. Dabar man 20 metų.
Nežinau, kas man yra. Turiu vaikiną, kurį labai myliu, jis mane taip pat, esam kartu dvejus metus, bet problema slypi ne jame ir ne mūsų santykiuose. Didžioji problema – manyje.
Tai prasidėjo jau labai senai. Gal kokių 13-14 metų aš pradėjau vogti. Kas svarbiausia, ne iš parduotuvių, ne iš nepažįstamųjų, o iš savo tėvų. Nežinau, kodėl. Vogiau pinigus iš jų slaptos vietos, kur jie taupė ir vis dar taupo mano ateičiai arba svarbiam pirkiniui.
Vieną dieną jie mane pričiupo. Na, kai pričiupo, aišku, aš neprisipažinau, bet jie mane tardė, klausė ar tai padariau aš, bet neigiau. Sakė, kad prisipažinčiau, jei kas blogai ar kažkam skolinga esu tuos pinigus, tai viskas gerai. Jie nei mušė manęs, nieko. Jie tik norėjo, kad prisipažinčiau, ir norėjo sužinoti priežastį – kodėl. Tačiau aš pati tos priežasties nežinau.
Na, jie šitą įvykį paliko ramybėje, nors aš žinau, jog jie žino, kad tai buvo mano darbas. Suma buvo didelė. Aš ją išleidau niekams... Prisipirkau visokių nereikalingų dalykų...
Galvojau, kad tai tiesiog buvo mano klaida ir daugiau to nedarysiu, tačiau kuo toliau, tuo labiau viskas įsismarkavo.
Yra namie viena vieta, kur tėvai laiko labai didelę sumą pinigų ir ten niekad net patys nelenda. Iš ten aš iki šiol imu pinigus ir bijau tos dienos, kai jie paims pinigus ir pamatys, kad ten trūksta labai labai daug.
Kadangi Lietuvoje įsigalios euras, tai savaime aišku, kad pinigus jie keis greitu metu.
Šiuo metu aš gyvenu kitam mieste, dirbu. Užsidirbu savų pinigų, tačiau vis vien imu iš tos vietos.
Jau kurį laiką planuoju savižudybę. Tai padarysiu, kai tik mano tėvai suuos visą tą reikalą. Aš labai to bijau. Mano sąžinė ir gėda to neatlaikys. Man labai gėda, kad aš taip darau, bet man kitaip neina. Bijau net pažiūrėt jiems į akis. O kas bus po to? Aš žinau, kad neatlaikysiu šio spaudimo.
Man labai sunku. Sunku palikti savo artimuosius, savo vaikiną, kuris tikrai to neatlaikytų. Esu labai silpna psichologiškai. Pasakyt apie savo blogus darbus negaliu tėvams. Bijau. Planuoju dingt iš šio gyvenimo...
Žinau, kad tuomet būsiu savanaudė, kuri padarė, kad tik jai būtų geriau, bet ką tokiu atveju darytumėt jūs? Aš neįsivaizduoju kaip gyvent toliau, ką toliau daryt...
Prašau pagalbos, nes niekam, niekam negaliu papasakot savo istorijos. Neprašau nieko konkretaus, nes nežinau, ko prašyt, gal tiesiog išklausymo (šiuo atveju paskaitymo)... Ačiū.
***
Atsako psichologas-psichoterapeutas, ilgametis „Jaunimo linijos“ savanoris Timas Petraitis:
Sveiki, ačiū už drąsą prabilti apie tai ir kreiptis pagalbos. Perskaičiau jūsų laišką keletą kartų, kelias dienas nešiojausi su savimi ir vis galvodavau, ką parašyti. Man sunku įsivaizduoti save jūsų situacijoj vien dėl to, kad tėvai nelaiko pinigų namie, o visus laiko banke, tai būtų sudėtinga iš ten paimti. Bet dalykų, dėl kurių man pačiam buvo ar tebėra gėda – turiu. Vienas iš jų, kad turėjau sunkiai suvaldomą norą eiti į kazino ir žaisti lošimo aparatais. Kitas, kad kartais spjaunu į pasaulį ir užsidarau kompiuteriniuose žaidimuose. Tėvams tai atrodo vaikiška, pusbroliui - infantilu. Man pačiam irgi kažkaip nevyriška.
Situacija kelia nerimą, nes kaip išeitį matot savižudybę. Kai pažiūrėjau į situaciją tėvų akimis, tai sugalvojau, kad jie greičiausiai rinktųsi jų pinigus vagiančią gyvą dukterį nei pinigų nebevagiančią negyvą. Kai žiūriu jūsų akimis, lyg ir suprantu.
Suprantu, kad kai gėda, tai gėda dėl viso savęs ir atrodau visas netikęs, nevykęs, brokuotas ir, jūsų žodžiais, „šiukšlė“. Bet tai, kad jūs vagiat pinigus iš tėvų, nesat visa jūs. Tai tik jūsų dalis, dėl kurios jums gėda, kurią slepiat nuo visų. Kuri jums nepažįstama, nustumta į kamputį, neapžiūrėta. Toks C.G.Jungas šitokias mūsų dalis vadindavo „šešėliais“. Man tas jūsų šešėlis savotiškai gražus, nes daro jus mažiau tobula.
Dar noriu pasidalinti įvykiu, kuris pakeitė mano požiūrį į žmones, kuriuos daugelis jei ne patys nužudytų, tai bent jau linkėtų jiems savižudybės. Į pedofilus.
Prieš kelerius metus klausiausi iš interneto parsiųstos radijo laidos apie darbą su kalinčiais pedofilais Australijoje. Psichologė pasakojo, kad pedofilija tėra liguistas potraukis. Panašiai kaip potraukis alkoholiui, lošimui. Tai – priklausomas žmogus, kurį seksualiai traukia maži vaikai. Ir darbas su juo yra mokymas būti su tuo potraukiu: atpažinti, kada jis stipriausias; kurti strategijas, kaip jį suvaldyti; atpažinti, kokie įvykiai įjungia šį potraukį, ir t.t. Ta laida išties padėjo visai iš kito kampo pažiūrėti į šiuos žmones ir net savotiškai juos priimti, suprasti, kad ir kokie baisūs jų poelgiai.
Pabaigai prisiminiau vieną banaloką siaubo filmą, kurį neseniai mačiau. Pagrindinis personažas virsta vampyru ir negali nusižudyti, o tam, kad nepultų bet ko aklai ir nekontroliuojamai, jam reikalinga nuolatinė dozė šviežio žmogaus kraujo. Žodžiu, jei jis nepamaitina savo potraukio, tai šis jį užvaldo ir tada jau jis aklai puola bet ką.
Nusižudyti jis bandė kokius 5 kartus tam filme, bet tai neįmanoma. Filmo pabaigoj atrado labai kūrybišką išeitį – ėmė žudyti tuos žmones, kurie labiausiai to nusipelnė: visokius plėšikus, apgavikus, grobikus. Ir bent jau taip sumažino savo daromą žalą.
Gal ne vietoj tas mano jumoras, bet Tadas Blinda juk irgi vogdavo pinigus. Tik ne iš tėvų. O apie jį ir filmus kuria, ir pasakas vaikams pasakoja.
Laišku sunku padėti. Geriau telefonu (Jaunimo linija) ar susitikti (psichologinė pagalba). Na, o jei Lietuvoj veiktų koks anoniminių vagiančių pinigus iš tėvų klubas - tikrai jums rekomenduočiau!
***
„Jaunimo linija“ jau antrus metus vykdo kampaniją „Sumažink tylą“, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į savižudybių prevenciją. Kampanijos organizatoriai, „Jaunimo linijos“ savanoriai, ragina žmones savanoriauti, paaukoti ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ar artimiesiems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
