Namas, kuriame gyvename, 1972 metų statybos, blokinis. Langai plastikiniai, durys dvigubos. Esame namo viduryje. Ir po mumis, ir virš mūsų gyvena žmonės, butas standartinis, apie 60 kvadratų. Abu dirbame, gauname ne tiek jau mažai... Bet žiemą bijomės atidaryti pašto dėžutę ir sąskaitą už šildymą kaskart imam drebančia širdimi. Na kiek jie šį mėnesį priskaičiavo? 500 – 600? Mano nurodyti skaičiai čia dar ne riba. Būdavo, šaltesniais mėnesiais nudžiugindavo ir 700 litų viršijančios sumos. Mokame iš paskutiniųjų, sukandę dantis, atsisakydami ne tik pramogų. Dažnai būna, kad, sumokėjus už butą, šaldytuvas kelias dienas stovi pustuštis ir reikia ilgai galvoti, kuri sąskaita liks kitam mėnesiui, nes tiesiog neliks pinigų viskam.
Manote, mūsų butuose tropikai? Net nesvajokite – šalčiausiais žiemos mėnesiais temperatūra vos siekia 18 laipsnių. Šildymo sezono pradžioje radiatoriai vos vos šilti, o sąskaitos ateina kosminės, virš 300 litų. Bet būna ir tokių akibrokštų, kad ir praėjusį pavasarį – lauke dieną jau beveik dvidešimt, saulė plieskia, karšta. Visame mūsų miestelio rajone namai atidarytais langais – radiatoriai verdantys, butuose nėra kuo kvėpuoti. Nori nenori tenka praverti nors balkono duris, kad papūstų gaivaus oro gūsis.
Kai paskaičiuoju, kiek langų buvo atverti visą dieną kiekviename daugiabutyje, kiek kuro supleškinta, pagavo apmaudas – žiema nebuvo itin šalta, matyt, šilumininkai neprisikimšo kišenių kiek planuota, tai dabar stengiasi atsigriebti, šildo orą visame kvartale.
Žiemos mums, o ir daugeliui kitų šeimų, virto ne gyvenimu, o išgyvenimo etapu. Kažkaip kapstomės, sugebame išsisukti savo pačių ir savo vaikų gerovės sąskaita. Apie išvykas į kiną, banalius šeimos pietus pigioje picerijoje, naujus drabužius ir avalynę telieka tik pasvajoti. Tempiame laiką nuo algos iki algos.
Nesu kažkokia kitokia moteris. Auginu vaikus, gaminu maistą, rūpinuosi namais... Sąmokslo teorijų nekuriu, bet kartais ima kirbėti keistos mintys – ar tikrai nieko neįmanoma padaryti, kad šildymo sezonas nevirstų stichine nelaime? Juk Lietuva – tikra stebuklų šalis: pas mus viskas brangu, ko gero,Ši tik mirti nieko nekainuoja... Oi, atleiskite, laidotuvės taip pat brangios.
Lietuvoje kainos stebuklingai sukyla, kada yra didžiausia tikimybė iš ko nors užsikalti pinigo – citrinos, vos pakvimpa peršalimo ligų sezono atidarymu (o tada juk galima paskelbti akciją ir vis tiek parduoti brangiau), vaistai nuo peršalimo ligų – taip pat. Dėl kažkokių mistinių priežasčių staiga brangsta čia grikiai, čia kava, čia aliejus... Paskui kainos grįžta į normalias vėžes, bet čia – jau paskui. Kai visi, kas tik galėjo, prisipirko atsargų ir pasinaudojo visais taip vadinamais nukainavimais.
Pasistatėme dujų terminalą – šildymo kaina kyla. Atpigo dujos – šildymo kaina kyla. O jei nekyla, galima pakelti panaikinus „neteisingą“ šildymo PVM lengvatą.
Dabar skamba raginimai šildytis biokuru, esą taip bus pigiau. Tik štai mąstau, ar tikrai bus? Ar neįvyks toks nemalonumas – visi perbėga prie biokuro, o tas kuras ima ir pabrangsta kelis ar net keliolika kartų.
Pasiteisinimą mūsų politikai visad suras. Blogas karklų derlius Panamoje, dolerio kursas kyla, sausra Madagaskare, Ramiojo vandenyno potvynių lygis... Maža kas.
Susidaro toks įspūdis, kad gerbiami Seimo nariai yra verčiami išlaikyti aukštas šildymo kainas bet kokiomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Vos tik pakvimpa kainų mažėjimu, atsiranda ir priežastis tas kainas išlaikyti tokias, kokios jos yra.
Kaip jau minėjau sąmokslo teorijų nekuriu, bet vis kirba negeras įtarimas, kad kažkam kažkur toks tautos skurdinimas labai jau parankus. Tik įdomu, kam?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
