Gyvenu beveik prieš tris dešimtmečius statyto daugiabučio viršutiniame aukšte, butas – kraštinis.
Vasarą nuo įkaitusio stogo tvoskia karštis, žiemą nuo įšalusio stogo ir šoninių sienų – šaltis.
Namo bendrijos pirmininkas teigė, jog mūrinis pastatas nebus renovuojamas dar daug metų – esą jo būklė visai neprasta.
Kiekvienais metais šildymo sezono laukiu kaip išganymo. Tačiau didelė dalis namo gyventojų pasiryžę kalenti dantimis, kad šiluma būtų įjungta kuo vėliau.
Šiemet šildymą įjungė stebuklingai anksti – po kelių dienų, kai mieste buvo oficialiai paskelbtas šildymo sezonas.
Apsidžiaugiau, kad nebereiks jungti elektrinio šildytuvo, jog galų gale bute netvyros drėgna pagela.
Tačiau džiaugsmas po kelių dienų išgaravo kaip kamparas, nes lauko temperatūra pakilo iki 10–12 laipsnių, ir radiatoriai atvėso.
Nuo tokios lauko temperatūros bute šilčiau nepasidarė. Negalima teigti, jog šildymas buvo išjungtas, tačiau iš vos vos drungnų radiatorių nėra jokios naudos. Bent kiek jaustis žmogumi vėl padeda elektrinis šildytuvas.
Pasiguodžiau namo bendrijos pirmininkui, jog namuose šalta.
„Neturi apsauginio sluoksnio, todėl ir šąli“, – pasišaipė iš mano pretenzijų pirmininkas, turėdamas omenyje, jog neturiu viršsvorio, kuris neva man teiktų šilumos.
Bute vėl jaučiasi drėgmė, su baime žvilgčioju į vieną kambario kampą, kuriame nedidelis pelėsio lopinėlis grasina didėti. Plastikinių langų pakraščiai palei stiklą pelija ir rasoja, nors ir vėdinu butą.
Mano atlyginimas nėra minimalus, tačiau kapitaliniam ar bent kiek mažesniam buto remontui, kurio verkiant reikia, neturiu pinigų. Maitintis kelis metus vandeniu ir duona, kad sukaupčiau lėšų, kol kas nenusiteikusi.
Vieninteliu dalyku džiaugiuosi – mano butas nedidelis, todėl mokestį už šildymą galiu susimokėti, niekada nebuvau skolinga.
Ne vienerius metus suku galvą, ką galėčiau pati pasidaryti, kad gyvenčiau šilčiau. Internete – patarimų lobynas. Tačiau nuo radiatoriai netampa karštesni.
Neguodžia ir tai, kad ne man vienai vėsiame bute nejauku. Radiatoriai vos su dvasia visoje Marijampolėje.
Dažnai pagalvoju, kaip tokiomis sąlygomis gyvena šeimos, auginančios mažus vaikus?
Per didelė šiluma, suprantama, nėra sveika, tačiau net nupurto, kai pagalvoju, kaip ant šaltų grindų ropinėja mažyliai.
Šiltu rudeniu visai nesidžiaugiu. Nesu išlepinta, šaltuoju metų laiku man nebūtina bute vaikščioti trumpomis rankovėmis. Tačiau dabartinė situacija verčia jaustis antrarūšiu žmogumi.
Gal kam nors bus juokinga, tačiau naktį kartais pabundu nuo to, kad šąla veidas.
Kai praėjusiais metais šalau, pasigailėjau, kad pažiūrėjau į kambario termometrą. Tąkart jis rodė 13 laipsnių šilumos. Geriau būčiau nežiūrėjusi, nes, regis, pasidarė dar šalčiau. Šiemet nebežiūriu. Taupau nervus.
Naiviai maniau, jog visoje Lietuvoje pastarosiomis savaitėmis radiatoriai vos gyvi. Pasirodo, kai kuriuos Aukštaitijos miestuose daugiabučiai šildomi padoriai.
Įdomu, kiek milijonų bus sutaupyta Marijampolėje?
Prisimenu vieną liūdną vaizdą. Garbaus amžiaus kaimynei, kuri jau daug metų neišeina iš buto, užnešiau pirkinius.
Močiutė atidarė duris. Ji buvo su pirštinėmis, vilkėjo striukę, ryšėjo šiltą skarelę, avėjo žieminiais batais.
Nustebau, kur ji išsiruošė, nes jau seniai toliau buto durų nepajėgia nutapsėti.
„Ar balkone tyru oru kvėpavote?“, – pasiteiravau.
„Kur jau ten. Sėdžiu kambaryje. Labai šalta“, – piktokai atrėžė močiutė.
Matyt, ir man tuoj beliks tikėtis tokios ateities. ˙
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
