Gyvenu beveik prieš tris dešimtmečius statyto daugiabučio viršutiniame
aukšte, butas – kraštinis.
Vasarą nuo įkaitusio stogo tvoskia karštis, žiemą nuo įšalusio stogo ir
šoninių sienų – šaltis.
Namo bendrijos pirmininkas teigė, jog mūrinis pastatas nebus
renovuojamas dar daug metų – esą jo būklė visai neprasta.
Kiekvienais metais šildymo sezono laukiu kaip išganymo. Tačiau didelė
dalis namo gyventojų pasiryžę kalenti dantimis, kad šiluma būtų įjungta
kuo vėliau.
Šiemet šildymą įjungė stebuklingai anksti – po kelių dienų, kai mieste
buvo oficialiai paskelbtas šildymo sezonas.
Apsidžiaugiau, kad nebereiks jungti elektrinio šildytuvo, jog galų gale
bute netvyros drėgna pagela.
Tačiau džiaugsmas po kelių dienų išgaravo kaip kamparas, nes lauko
temperatūra pakilo iki 10–12 laipsnių, ir radiatoriai atvėso.
Nuo tokios lauko temperatūros bute šilčiau nepasidarė. Negalima teigti,
jog šildymas buvo išjungtas, tačiau iš vos vos drungnų radiatorių nėra
jokios naudos. Bent kiek jaustis žmogumi vėl padeda elektrinis
šildytuvas.
Pasiguodžiau namo bendrijos pirmininkui, jog namuose šalta.
„Neturi apsauginio sluoksnio, todėl ir šąli“, – pasišaipė iš mano
pretenzijų pirmininkas, turėdamas omenyje, jog neturiu viršsvorio, kuris
neva man teiktų šilumos.
Bute vėl jaučiasi drėgmė, su baime žvilgčioju į vieną kambario kampą,
kuriame nedidelis pelėsio lopinėlis grasina didėti. Plastikinių langų
pakraščiai palei stiklą pelija ir rasoja, nors ir vėdinu butą.
Mano atlyginimas nėra minimalus, tačiau kapitaliniam ar bent kiek
mažesniam buto remontui, kurio verkiant reikia, neturiu pinigų.
Maitintis kelis metus vandeniu ir duona, kad sukaupčiau lėšų, kol kas
nenusiteikusi.
Vieninteliu dalyku džiaugiuosi – mano butas nedidelis, todėl mokestį už
šildymą galiu susimokėti, niekada nebuvau skolinga.
Ne vienerius metus suku galvą, ką galėčiau pati pasidaryti, kad gyvenčiau
šilčiau. Internete – patarimų lobynas. Tačiau nuo radiatoriai netampa
karštesni.
Neguodžia ir tai, kad ne man vienai vėsiame bute nejauku. Radiatoriai
vos su dvasia visoje Marijampolėje.
Dažnai pagalvoju, kaip tokiomis sąlygomis gyvena šeimos, auginančios
mažus vaikus?
Per didelė šiluma, suprantama, nėra sveika, tačiau net nupurto, kai
pagalvoju, kaip ant šaltų grindų ropinėja mažyliai.
Šiltu rudeniu visai nesidžiaugiu. Nesu išlepinta, šaltuoju metų laiku
man nebūtina bute vaikščioti trumpomis rankovėmis. Tačiau dabartinė
situacija verčia jaustis antrarūšiu žmogumi.
Gal kam nors bus juokinga, tačiau naktį kartais pabundu nuo to, kad šąla
veidas.
Kai praėjusiais metais šalau, pasigailėjau, kad pažiūrėjau į kambario
termometrą. Tąkart jis rodė 13 laipsnių šilumos. Geriau būčiau
nežiūrėjusi, nes, regis, pasidarė dar šalčiau. Šiemet nebežiūriu. Taupau
nervus.
Naiviai maniau, jog visoje Lietuvoje pastarosiomis savaitėmis
radiatoriai vos gyvi. Pasirodo, kai kuriuos Aukštaitijos miestuose
daugiabučiai šildomi padoriai.
Įdomu, kiek milijonų bus sutaupyta Marijampolėje?
Prisimenu vieną liūdną vaizdą. Garbaus amžiaus kaimynei, kuri jau daug
metų neišeina iš buto, užnešiau pirkinius.
Močiutė atidarė duris. Ji buvo su pirštinėmis, vilkėjo striukę, ryšėjo
šiltą skarelę, avėjo žieminiais batais.
Nustebau, kur ji išsiruošė, nes jau seniai toliau buto durų nepajėgia
nutapsėti.
„Ar balkone tyru oru kvėpavote?“, – pasiteiravau.
„Kur jau ten. Sėdžiu kambaryje. Labai šalta“, – piktokai atrėžė
močiutė.
Matyt, ir man tuoj beliks tikėtis tokios ateities.
˙