Šalia manęs sėdėjo žmonės, norintys patekti pas psichiatrą. Jis čia atvažiuoja kartą per mėnesį konsultuoti savo ligonių. Iš neturėjimo ką veikti pradėjau juos stebėti. Sustingę veidai, tuščias stiklinis žvilgsnis, dirbtinės šypsenos, lėti judesiai. Nesuklysi, jeigu pasakysi – psichotropinių vaistų aukos.
Net nesitiki, kad ir aš kažkada tokia buvau ir lygiai taip pat tūnojau eilėse su viltimi gauti eilinę stebuklingų piliulių porciją, leidžiančią džiaugtis pilnaverčiu, kaip tada atrodė, laimingu gyvenimu.
„Tai mažutė depresija, – prieš kelerius metus konstatavo kardiologė. – Tau reikia psichiatro.“
Išgirdusi tokią diagnozę, atšoviau: „Jums pačiai reikia psichiatro“. Ir garsiai trenkusi durimis išėjau iš kabineto.
Į vyro tylų klausantį žvilgsnį atsakiau: „Ir vėl neranda ligos.“
„Kaip jie gali nerasti?“ – susinervino vyras.
„Kaip, kaip!? Va šitaip! Neranda ir tiek. Sako, esu psichė! – ir liūdnai patraukiau išėjimo link.
Tuo metu tikrai nesupratau, kaip galima nerasti ligos, kai visada parodau, kur konkrečiai skauda. O skaudėjo širdį ir pilvą. Ir šie skausmo priepuoliai buvo tokie stiprūs, kad nepadėdavo net ir patys stipriausi vaistai nuo skausmo.
Atsimenu, guliu ligoninėje prijungta prie kardiogramą darančio aparato, dejuoju nuo vidurius draskančio skausmo, o aparatas fiksuoja tik didelę tachikardiją ir jokių kitų pakitimų. Gydytoja skėsčioja rankomis ir nieko nesupranta. Po to prileidžia raminamųjų ir vaistų nuo skausmo. Ir tai – visa pagalba.
Su tais priepuoliais prasikankinau kokius 3 mėnesius. Nuo jų man siaubingai nukrito svoris ir sutriko visos šeimos normalus gyvenimas. Nes per tą laikotarpį teko 6 kartus kviesti greitąją pagalbą, 4 kartus gulėti ligoninėje ir šiaip daug kartų lankytis pas įvairius gydytojus, kurie, patikrinę visą organizmą ir padarę aibę tyrimų, taip nieko rimto ir nerado, išskyrus keletą nesunkių ligų, negalinčių sukelti tokio didelio skausmo, kokį kentėjau.
Galiausiai, pavargusi ir išvarginusi visus aplinkui, nutariau apsilankyti pas tuos mūsų rajono psichiatrus. Bet tik tam, kad įrodyčiau visiems, kad nesu psichinis ligonis ir kad jie pagaliau į mano negalavimus pradėtų žiūrėti rimčiau.
Gydytojas psichiatras atidžiai išklausė mano nusiskundimų ir, įtaręs depresiją, paguldė į ligoninę.
„Kokia dar depresija? – nesutikau mintyse. – Nei aš liūdžiu, nei aš žudytis noriu.“
Tačiau šį kartą nesiginčijau ir atsiguliau į tą ligoninę. Nes man reikėjo popieriuko, įrodančio, kad esu sveika ir protinga.
Štai tada ir prasidėjo patys įdomiausi dalykai. Pirmiausiai mane nuvarė pas psichologę. Čia padavė lapus ir liepė atsakyti į testo klausimus. Juokų darbas. Esu pedagogė ir žinojau, kaip teisingai atsakyti į visus tuos klausimus! Po to pasiūlė nupiešti keletą piešinėlių. Nupiešiau. Be problemų. Nes irgi žinojau, ką ir kaip reikia piešti.
Psichologė konstatavo – sveika. Kur gi ne? Aišku sveika!
Bet psichiatras nepaisė koleges išvadų ir, prirašęs stiprių raminamųjų vaistų, užmigdė mane beveik savaitei. Kas keisčiausia, man tada iš tikro palengvėjo ir nė karto neskaudėjo nei širdies, nei pilvo. Vienu metu net suabejojau – gal tikrai sergu ta depresija?
Lygiai po savaites gydymo, kai virtau beveik vaikščiojančia daržove, sulaukiau gydytojo kvietimo užeiti į jo kabinetą. Čia manęs laukė staigmena. Nepatikėsite – gydytojas pradėjo priekabiauti!
Priėjęs arčiau, paėmęs už rankų ir žiūrėdamas tiesiai į akis švelniu balsu ištarė: „Aš žinau dėl ko tu sergi. Tau trūksta gero vyro. Galiu tau padėti atsipalaiduoti ir tu pamatysi kaip greitai pasveiksi. Sutinki? Tu nieko prieš?“
„Aš? – man nuo netikėtumo vos akys neišvirto ant kaktos. – Aišku prieš! Jus ką, išprotėjote, kad man tai siūlote?“
Atstūmusi daktarą puoliau prie durų. Išsigandęs tokios mano reakcijos, gydytojas pabandė užglaistyti nemalonią situaciją. Tačiau aš nesileidau į kalbas ir išreikalavau tuojau pat mane išrašyti iš ligonines.
Grįžusi į palatą, pradėjau ruoštis namo ir krautis daiktus, tuo pat metu piktai pasakodama moterims apie žeminančius psichiatro pasiūlymus. Jos nenustebo. Pasirodo, aš ne pirma, kuriai buvo pasiūlyta gydytis tokiu keistu būdu. Nieko sau gydymo metodai! Iš pradžių atbukinti vaistais, o po to pasinaudoti leisgyvės moters kūnu!
Aišku, galėjau dar tada paviešinti visą šią nemalonią istoriją. Bet tuo metu tikrai neturėjau tam sveikatos. Kita vertus, kas būtų patikėjęs tokiame skyriuje gulėjusiu žmogumi? Turbūt niekas.
Dabar dėl to jaučiu šiokią tokią kaltę. Nes kartais pasidaro baisu, kai pagalvoju, kiek dar bejėgių ir įbaugintų sergančių moterų galėjo nukentėti nuo to ištvirkusio psichiatro.
Pabėgusi tada iš ligoninės, į ją daugiau niekada taip ir nebesugrįžau. Ir dėkui Dievui.
Tiesa, depresijos diagnozės vis dėl to išvengti nepavyko. Ją diagnozavo kitas gydytojas. Bet apie tai parašysiu kitą kartą. Taip pat parašysiu, dėl kokios priežasties susirgau ir kaip sugebėjau pasveikti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
