- Ko čia atvažiavote, o ne į Lazdynus?
- Lazdynai labai toli, o aš palikau žindomą kelių mėnesių kūdikį namie.
- Bet jei nebus piršto lūžio, gausit susimokėt.
- Gerai.
Taip prasideda pokalbis priėmimo skyriuje (beje, pastarasis taip užslaptintas, kad ne kiekvienam pirmą sykį ieškančiam lemta jį rasti). Po kokių 10 minučių ateina traumatologas apžiūrėti:
- Ko čia atvažiavot? Knygų paskaityt?
- Skaitau, nes žinau, kad reiks laukti.
- Tai jei nebus lūžio, tai mes jums palengvinsim piniginę.
- Mhmm...
Žodžiu, gydytojas T. (redakcijai pavardė žinoma - red.) viską pradeda nuo finansų. „Labas vakaras“ ir „kas nutiko“ palauks. Suprantu, kad reikia perspėti, jog, jei tai ne pirminė pagalba – tai be siuntimo paslauga kainuoja. O kas yra pirminė pagalba? Skilusi kaukolė? Stojanti širdis? Lūžis? Taip, lūžis. Bet aš jį tik įtariu, nes labai skauda ir gyvenime jau taip kartą yra nutikę.
Ar aš turiu žinoti, kad tai ne lūžis? Ar galvojate, kad nerandu smagesnio užsiėmimo naktį, kaip važinėti į klinikas ir ieškoti užsislėpusio priėmimo skyriaus? Baikit...
Piktas daktaras. Turbūt prikėliau iš sapno. Ir sesutės turbūt nepamylėtos, nepaglostytos ir visaip kaip nelaimingos. Kraipo galvas kaip antelės, šypsenas seniai išmetusios į šiukšles. Ai ne, va apsaugininkui šypsosi ir net randa laiko "chi chi cha cha".
Suprantu, mano lytis ne ta. Aš kalta. Aišku, mažai, kam rūpi, kad su skaudančia koja negaliu priminti, kad kitądien man reikės rūpintis kūdikiu ir 3 vaikais, o ne gulėti kojas užvertus. Reikės eiti, važiuoti, gal net bėgti. Bet čia jau mano rūpesčiai, niekam jų nenoriu užkrauti. Aš pati kalta, kad turiu kuo rūpintis ir, kad kojos man labai reikalingos.
Įdomu, kiek žmogus įtardamas lūžį turėtų laukti namie ir nebandyt sutrukdyti medikų svajų? Tris dienas? Keturias? O po to atvykus gauti repliką: „kur buvot? Ko tiek laukėt?“. Vis tiek bus negerai. Kalta.
Lūžio nebuvo. Aš nudžiugau. Jie irgi. Mano piniginė palengvėjo, o jų pasunkėjo. Būčiau gal nupirkusi dukrai žadėtąją suknelę, bet kitą kartą. Pati durna, kad nesuvokiau, kad tai buvo ne lūžis, o tik mėlynai raudonas, intensyviai skaudantis pirštas. Kalta.
Medikai mielieji (čia tie, kuriems reikėtų labai stiprių bendravimo su pacientais mokymų), nesirinkite tokios profesijos, jei ji Jums ne miela. Juk niekas nevertė, patys pasirinkote. Tikrai žinau, kad daug Jūsų yra gerų, labai protingų, sąžiningų ir sunkiai dirbančių, bet, kaip ir visur, yra tam tikras nuošimtis nelaimingų daktarų. O tada atsiranda ir nuošimtis nepatenkintų pacientų, nes mes VISI (tiek mes, tiek Jūs) mėgstame, kai su mumis bendraujama maloniai, argi ne taip?
Gerbiu daktarus ir visada lenkiu prieš juos galvą, bet ne prieš tokius storžievius ir norinčius nuskausminti taip, kad kitą kartą pas juos šiukštu nevažiuotum.
***
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėja Božena Markevič teigė, kad nemandagus elgesys su pacientais iš tiesų yra netoleruotinas.
„Mes visada prašome savo darbuotojų, kad jie elgtųsi pagarbiai, kultūringai ir ypač – profesionaliai. Tada tikrai galėtume išvengti visiškai nereikalingų ir niekam nenaudingų konfliktų. Jeigu toks atvejis pasitaiko, mes labai atsakingai ir jautriai reaguojame. Stengiamės kuo operatyviau ištirti, išsiaiškinti kiekvieną negatyvią situaciją.
Peržiūrėdami paciento ligos istoriją galime sužinoti, kas jį ir dėl ko konsultavo Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Jūsų minimas atvejis buvo išanalizuotas ir apsvarstytas. Minėtas gydytojas įspėtas, o kiti darbuotojai pakartotinai įpareigoti su pacientais elgtis mandagiai.
Mes labai nuoširdžiai atsiprašome pacientės. Iš tiesų, ligoninių priėmimo skyriai yra tokie karšti taškai, kuriuose visiems skauda, visiems yra blogai, visi prašo pagalbos. Naktimis, savaitgaliais arba švenčių dienomis pas mus dirba mažiau medikų, nei įprastą darbo dieną, o pacientų kartais būna begalinis antplūdis.
Pasitaiko, kad mūsų medikai nesukontroliuoja savo emocijų. Tuomet ir įvyksta įvairių nesusipratimų, kurių labai norėtųsi išvengti. Galime atsakingai pareikšti ir pažadėti - dėsime visas pastangas, kad tokie atvejai nepasikartotų“, - apgailestavo B. Markevič.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
