Kad ir koks bebūtų tas švento žmogaus automobilis, pats jis kaip toje pasakoje „Lydekai paliepus, man panorėjus“ nevažiuoja, o juo labiau dardėti visą Europą – nesaugu ir tikriausiai neekonomiška. Nors niekas nežino, kiek kas kainuoja tame mažame pasaulyje, šventumo gaubtu atskirtame nuo likusio pasaulio.
Šventumas šventumu, bet ir jis neapsiėjo be paprastų, nelabai šventumu pasižyminčių tolimųjų reisų vairuotojų pagalbos. O kaip gi be mūsų.
Tam, kad į Lietuvą atkeliautų papamobiliai, N firma įsigijo net dvi priekabas, švelniai vadinamas „Jumbo“. Tais laikais tai buvo retenybė ir naujovė besikuriančiame nepriklausomos Lietuvos transporte. Visa įmonė ėjo jų pasižiūrėti. Net kelis šaltkalvius bandė bergždžiai po ja pakišti.
Na, o kai jas prisikabino importinės mašinos DAF, tai iš karto visą įmonę apgaubė šventumo aureolė. Dirbtuvių meistras džiaugėsi, o artimiausio gastronomo pardavėja liūdėjo, kad šaltkalviai tas kelias dienas, kol buvo ruošiamos mašinos kelionei į šventą vietą, nei gėrė, nei valgė. Keliais vaikščiojo apie sąstatus, tikėdamiesi, kad ir jų nuodėmingo prakaito lašelis, prikibęs prie tento, rato ar oro pagalvės, nukeliaus į šventą žemę.
O keliaklupsčiauti reikėjo, nes ir priekabos ne naujos, ir mašinos buvo įvairaus gyvenimo mačiusios. Kol vieni meldėsi dirbtuvėse, kiti, žemai nulenkę galvas, prie valdžios kabineto mindžikavo.
Dabar Italija – tai kaip tarybiniais laikais Balbieriškis, o tada tai buvo kažkoks stebuklingas kraštas, iš kurio į mūsų šalį atkeliavo taip visų pamėgtas „Fiat“, pavirtęs į paprastą „Žiguliuką“, šalis, kurioje gimė ir užaugo Pinokis, Adriano Celentano ir siautėja „Cosa Nostra“.
Konkursas į keturias vietas dviejose atskirose kabinose – kaip į universitetą. Kas jį ir kaip laimėjo, visi kukliai nutylėjo, bet, nusižengiant visiems Europos įstatymams, kažkas iš sostinės penktą įkišo. Vietoje, pagal dabartinę terminologiją, „navigatoriaus “ – su paslėpta video kamera, kad vyrai, apakę nuo vakarietiškų grožybių, nenuvažiuotų kur į šoną, nes tai buvo pirmas reisas į tokią tolimą ir paslaptingą šalį.
Sunku buvo tam penktam, nes valdžios valdžia kabinoje pasibaigia vairuotojui uždarius kabinos duris ir nesvarbu, koks ten keleivis besėdėtų.
Kentėjo „navigatorius“, nes labai norėjo veltui Italiją pamatyti, tačiau kančios nebuvo beprasmės – vairuotojai niekur nenusuko. Šventą sostą rado ir papamobilį, kuriuo popiežius saugiai po Lietuvą pasivažinėjo, atgabeno. Garbė N įmonei, padėka „keleiviui“ ir pliusas vairuotojams dangiškoje gerų darbų knygoje.
Net vienam konkurso laimėtojui, kolegų tarpe vadinamam Euro standartu (jis buvo nuolatinis visų konkursų laimėtojas) vienas iš šventikų popiežiaus šventintą kryželį padovanojo. Drąsiai galima teigti, kad visas nuodėmes vienu sykiu nurašė.
Ir viskas būtų buvę gražu, puiku ir ta medaus statinė gintarine spalva spindėtų, jei ne šaukštas deguto.
Valdžiai atrodė, kad deguto, o kaip atrodė vairuotojams? Na, kiekvienas savaip tespendžia, kas tai – degutas ar linksmas nuotykis, papasakotas paties jo dalyvio Euro standarto:
„Papamobilius nuvežėme su vėjeliu. Jokių agentų, jokios priežiūros, gimtinės vėjas į nugarą, Europos – į kaktą. Automobilius priėmęs vienas iš šventuolių leido ranką paspausti ir padovanojo kryželį, kurį pats popiežius rankoje laikė ir šventu vandeniu laistė.
Kai pasikabinau jį ant kaklo, pasijutau toks tyras, kad norėjosi namo kaip maldininkui, šventoje vietoje gavusiam visų nuodėmių atleidimą, pėsčiomis namo keliauti. Bet gautas iš tų pačių rankų žemiškas faksas su pakrovimo adresu privertė užmiršti maldininko lazdą ir, paėmus į rankas vairą, ieškoti nurodyto baldų fabriko Italijos provincijoje.
Oi kokie sunkūs tie Italijos provincialai. Ko nepaklausi, jie man vis „prima“ ir rankomis skeryčiojas. Man tas „prima“ taip meiliai ir suprantamai skamba „priama“, kad aš ir minu „priama“ kol į vynuogynus atsiremiu. Nei apsisukti, nei peršokti, nei tiesiai išvažiuoti, o vietinis vyndarys ant asiliuko raitas vėl rankomis mojuoja ir kaip užkeikimą vis tą „prima“ kartoja.
Sąstatą atbuline eiga stumiu ir vis piktai burnoju: „Prima-priama, prima- priama“.
Vėl šturmuoju nedidelį provincijos miestelį ir vėl degalinėje sėdintis „mafijozas“ sako daug įvairių itališkų žodžių ir, išvedęs į gatvę, rodo pirmą gatvę esančią už šimto metrų, rėkia „prima“, bet dėl visa ko ant popieriaus lapelio nupaišo planą ir tada visam gyvenimui įsikalu į galvą, kad itališkas „prima“ tai ne rusiškas „priama“. „Prima“– tai pirma.
Pasuku į pirmą gatvę ir laimingas gražią penktadienio popietę atsirėmiau „priamo“ į fabriko vartus. Daug jie šnekėjo, daug rankom mojavo, bet baldus vienai rimtai Lietuvos valdiškai įmonei pakrovė, kažką pasakė, užrakino kontorą, vartus ir išėjo.
Galvojau, kad kavos gerti, bet supratau, kad penktadienio vakarą išėję iš darbo, į darbą nebegrįžta, tačiau kantriai laukiau. Tik kai sargas, kurio tik šmėkštelėjusį šešėlį spėjau pamatyti, paleido po kiemą lakstyti didelį šunį, supratau, kad ir šiame Italijos provincijos miestelyje atėjo savaitgalis.
Nei išlipti prie rato pastovėti, nei nosį nusiplauti, net dujinės išsitraukti negaliu, nes šuo jautė, kad turiu lietuviško skilandžio ir dantis iššiepęs kantriai sėdėjo prie mašinos.
Aš myliu gyvūnus, bet ne tiek, kad dėl jų sėdėčiau neėdęs, nemy... ir neši.... Kai tas šuo nesureagavo net į šventintą kryželį, sudaužiau termometrą, gyvsidabrį surinkau į lietuvišką skilandį ir pavaišinau sargybinį. Prarijo net nekramtęs, bet greitai kažkur nubėgo ir aš jo daugiau nebemačiau.
Kiek palaukęs iššokau per tvorą ir iki artimiausio telefono. Kadangi vežėme šventas mašinas, tai man buvo duotas Lietuvos atstovų Italijoje telefono numeris. Paskambinau ir pasiskundžiau, kad mane užrakinę kaip įkaitą laiko ir namo nepaleidžia. Italija – „Cosa Nostros“ šalis, visko būna.
Mūsų diplomatai rimtai priėmė mano informaciją ir paskambino policijai. Dar nespėjau košės išsivirti, atlėkė autobusiukas su būriu rimtų policininkų, o aš jiems iššokęs iš mašinos, tvirtai suspaudęs delnus, iškėlęs rankas draugiškai sušukau „viva Kuba“ ir norėjau perlipęs tvorą pasisveikinti.
Pas mus per tvoras laipioja, o ten, bent kai mato policija, ne. Iškvietė šeimininką.
Ilgai jie barėsi, bet galiausiai šeimininkas, supratęs savo kaltę, nuvežė į kažkokį viešbutį ir leido jo sąskaita atsipalaiduoti.
Ką ten suprasi tuos itališkus pavadinimus, todėl baksnojau pirštu ten, kur skaičiai didesni. Pririjau visokių drebančių šliužų, prigėriau visko, ko tik davė, ir pabudau kitą dieną mažame kambarėlyje, kurio sienomis tarakonai „dragus“ rengė. Visą viešbučio personalą pastačiau prie sienos, o jie man vietinę policiją iškvietė.
Oi, kaip sunku su tais užsieniečiais. Ypač kai jie nemoka nei lietuviškai, nei rusiškai. Šiaip taip rankų ir piešinių pagalba išaiškinau, kad noriu į savo „kabinetą ant ratų“ . Jie suprato, sutiko nuvežti, bet kai paklausė, kur mašina, tegalėjau pasakyti „prima“ ir fabriko pavadinimą.
Italijoje kiekviename miestelyje ir prima gatvė ir toks fabrikas. Aplankę keletą aplinkinių miestelių, po poros valandų radome mano namą ant ratų.
Norėjau mūsiškai, per tvorą, juo labiau, kad šuo vis dar kažkur pasislėpęs lietuvišką skilandį dorojo, bet policininkas neleido ir vėl iškvietė fabrikėlio šeimininką. Atvažiavo ponas visas piktas. Vėl jie ilgai itališkai su policininku diskutavo, galiausiai atvėrė plačiai vartus, liepė atkabinti priekabą ir vienu vilkiku važiuoti, kur noriu.“
Pinigai tais laikais krovinio siuntėjus pasiekdavo ne taip greitai kaip dabar, ir tas fabrikėlis gavo pinigėlius tik antradienį, bet Euro standartas ir fabrikėlio šeimininkas tas kelias dienas vienas kitam gyventi netrukdė.
Praslinkus ne taip daug laiko, teko lankytis tame pačiame fabrike ir taip pat pakrovė penktadienį, o pinigėliai atėjo tik pirmadienį, bet šeimininkas iš karto po pakrovimo liepė atkabinti priekabą ir vienu vilkiku važiuoti, kur nori.
Užteko italui vienos lietuviško standarto pamokos, bet kadangi tada baldai buvo skirti vienai rimtai valdiškai įstaigai, tai mūsų valdžiai teko stipriai raudonuoti.
O ką padarysi, šventas kelias ne tik laurais klotas, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kas kartą atvykus, jei tekdavo laukti, pakrautą priekabą atkabindavome ir važiuodavome stovėti ten, kur linksma, gera, yra kolegų ir visi pažįsta mūsų Euro standartą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
