Tema tokia: esu beviltiškas skolininkas. Mano kredito istorija – 99,9 proc. nemokus. Labai nemalonu, bet nematau išeities iš padėties.
Visi prisimenam šaunius „Lietuvos tigro ekonominius šuolius“, kada galėjome imti paskolas, pirkti išsimokėtinai ir taip toliau. Taigi ir aš ne piktybiškai, o tiesiog gyvenimiškai pakliuvau į skandinaviškų bankų pinkles.
Dirbdamas geroje tarptautinėje kompanijoje, turėdamas stabilias ir tuo metu pakankamas pajamas pasinaudojau kreditų ir išperkamosios nuomos pasiūlymais. Ir turiu tai, ką turiu.
Kompanija, kurioje dirbau, praėjus 4 mėnesiams po to, kai paėmiau paskolą, pakeitė dislokacijos vietą (už 120 km). Ir, gavęs išmoką, likau be nuolatinių pajamų.
Taigi, kaip ir daugelis lietuvaičių, nusprendžiau emigruot. Nesakau, kad man blogai sekėsi, bet ne taip gerai, kad prasigyvenčiau. Gimtinę matydavau tik televizijos ekrane ir sekiau naujienas internete. Atostogų nevažiuodavau, nes nebuvo tam reikalo.
Po 5 metų emigracijos, tikėdamas premjero ir prezidentės kvietimais, sumąsčiau sugrįžt į tėvynę. Naivuolis.
Taigi susirado mane senos skolos (jei manote, kad dirbdamas užsienyje galėjau jas sėkmingai mokėti, klystate, nes ten irgi ne viskas rožėmis klota). Ir prasidėjo bendravimas su jų ekscelencijomis (sakau skeptiškai) antstoliais.
Žinojau, kad tai bus neišvengiama ir buvau pasiskaičiavęs. Pasirodo, klydau. Ir tikrai nesislapstau nuo skolų. Ir esu pasiruošęs mokėti pagal galimybes. Bet susidūriau su Lietuvos realybe. Taigi pasirodo, kad įstatymai negailestingi skolininkams (tarytum aš būčiau atsakingas už pasaulinę krizę ir visus ekonomikos kritimus).
Esu įgijęs paklausią ir gana normaliai mokamą specialybę ir galiu dirbti tėvynės labui... Tačiau tai, pasirodo, neįmanoma. Kadangi antstoliams suteikta teisė atimti faktiškai tiek, kad skolininkui nelieka net pragyventi.
Nuo minimalaus atlyginimo – 20 proc., nuo to, kas virš, – 70 proc. Taigi paskaičiuokite, kas lieka. O iš provincijos į darbą reikia važinėti savo transportu. Nešnekant apie tai, kad darbą turi tik vienas šeimos narys.
Taigi negaliu dirbti ir negaliu nedirbti (nors esu velniškai prie to pripratęs). Taip ir blaškausi sugrįžęs į tėvynę jau 8 mėnesius.
Gal patarsite, ką daryt? O gal nelegalų darbą pasiūlysite? (Šitą toleruoju šiuo atveju). P.S. O ar žinote, kad tokių žmogelių, kurie nori namo, bet bijo antstolių, Anglijoje – apie 70 ar 80 proc. Bent jau kiek teko bendrauti. Ir jie nesislapsto, bet tik bijo baubo, vardu antstolis.
Reziume ir taip aiškus: pinigai, pinigai... Taigi klausimas: ką daryti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
